Nemokama kultūra

Rugpjūtis 13, 2013 m Daržovės, Užkandžiai,
Komentarai (0)

 

 

Prieš porą dienų mano facebook’o draugė, mano buvusi kursiokė, VDU absolvetė, Kaunietė N. ant savo facebook'o sienos parašė trumpą įžvalgą/pasipiktinimą apie tai, kaip Kaune nemokamai po atvirumu dangumi demonstruojami kino filmai, ir bendrai - apie nemokamą kultūrą. Tekstas buvo toks (neredaguota):

“Sic transit gloria mundi (pritaikytas vertimas kontekstui "Taip žlunga Kaunas kaip konservatorių supertvirtovė"). Kaune mus bando įtikinti, kad miestiečiams - net tiems tikriesiems, neatklydėliams - kultūros reikia bolševikiškai nemokamos,; suprask, nei mes įgalūs ją įpirkti, nei suprantam, kad ji privalo kainuoti, o gera - privalo kainuoti ir daug, labai daug. Thanks, but no thanks. Mes bent kaip kurie dar turim sivagarbos.”

Po to, savaime aišku, ėjo komentarai ir Kaunietės N. atsakymai, kuriuose ji dar ne vieną kartą užakcentavo, kad jai “bet kokia nemokama kultūra – nepriimtina”. Apie Lietuvos kultūrą Kaunietė N. išvis yra labai prastos nuomonės: kultūros lygis žemas, muziejuose niekas nebedirba, Kauno filharmonija užsiima kliedesiais, knygos neberedaguojamos, pastelės (du šauktukai!!) kabinamos šlapiose trobose, o Kauno choras jau “kelinti metai nebeatlieka “Mesijo” gruodžio mėn, be ko kalėdinis sezonas (europiečiui?) nepilnas”. Dėl tokio smukusio kultūros lygio Kaunietė N. kiekvieną gruodį yra priversta trenktis į Rygą, kad išklausytų kiekvienam europiečiui privalomą “Mesiją”, vietoje to, kad nueitų į Ąžuolyno (ar kokią kitą) bažnyčią, kur bažnyčios choras tą patį “Mesiją” jai tikriausiai pagiedotų nemokamai; ir laiko mažiau susigaištų, ir benzino nereiktų deginti, ir manau, kad nors ir neprofesionali, bet nei kiek ne mažiau nuoširdi ir dvasinga bažnyčios choristų giesmė užpildytų tą europiečiui privalomą adventinės muzikos spragą nei kiek ne prasčiau, negu Rygos ar Kauno chorų koncertas.

Lietuvos kultūra, kaip žinia, vis dar yra bolševikinė, kultpachodinė (kas čia per išmislas?) ir biudžetinė (deja deja); savigarbos nebeturintys Lietuvos žmonės/”našarnikai” kultūriniams renginiams gaili net 5 litų ir į juos eina tik tada, kai šie yra nemokami. Tokios kultūrinės iniciatyvos, kaip Viktoro Butkaus modernaus meno centras Vilniuje, matomai, irgi yra ne kas kita, o tos pačios kultpachodinės, biudžetinės ir neabejotinai – bolševikinės, našarnikų mentaliteto nustekentos kultūros apraiška.

Po įrašu komentavusius komentatorius Kaunietė N. išvadino durniais: “Ir ką jūs tuose oksbridžuose veikėte, jei nepagaunat akivaizdžių sąsajų”, o į mano komentarą net neatsakė, tik trečiuoju asmeniu tarp kitko paminėjo, mane pavadindama “mylima VDU kursioke iš užjūrių” (su Kauniete N. niekada nesu susitikusi ir asmeniškai nesu pažįstama).

Tokio pasikėlimo aš jau seniai seniai nesu mačiusi. Čia net baisiau, negu pabambėjimas dėl sugadinto Lietuvos pajūrio, kur pilna prasčiokų ir jiems pritaikytų žemo lygio pramogų. Kaunietė N. mano sąrašuose sumušė tuščio pasipūtimo ir iki šiol neregėtos arogancijos rekordą, į antrą vietą nuspyrusi dar vieną mano kursioką, gerbiamą ir iškilų VDU absolventą, kelis metus iškilmingai sėdėjusį to mano pačios sudaryto sąrašo pirmoje vietoje.

Bėda yra ne tame, kad Kauno choras į savo priešventinį repertuarą neįtraukė “Mesijo”, o tame, kad žmonės, ateinantys to Mesijo pasiklausyti, yra nepagydomai susirgę savo pačių susikurto elitizmo liga. Elitizmas yra tokia būsena, kai save priskiriama kažkokiam nesamam, irgi pačių susikurtam luomui, kuris nesimaišo su visokiais antraeiliais prasčiokais, kuris išmano apie meną, kultūrą ir sąmoningai renkasi tik tuos renginius, kuriuose tų našarnikų – prasčiokų nebus nei padujų. Įtariu, kad Kaunietė N. jaustųsi emociškai ir dvasiškai pakylėta, kai nusipirktų $750 kainuojantį bilietą į, pavyzdžiui, Yo-Yo Ma arba į kokį kitą koncertą kokioje nors respektabilioje koncertų salėje (o ne kokioje nors “apibrozdintoje” filharmonijoje). Į tą koncertą limuzinais suvažiuotų garbingi žmonės; dauguma jų būtų “tie tikrieji miestiečiai”, jokiu būdu ne kokie nors atklydėliai (suprask – pirma karta nuo mėšlinos žagrės); limuzinų dureles jiems atidarinėtų asmeniniai vairuotojai, jie visi oriai liptų iš mašinų, lėtai kiltų laiptais ir rinktųsi erdviame foje. Pokalbiai būtų pusbalsiu, nušlifuotais sakiniais ir tik apie aukštas materijas, na gal dar apie smetoninės Lietuvos laikus; kažkas būtinai paminėtų kokią nors savo giminės sąsąją su kokia nors garsia bajorų arba Kauno intiligentų pavarde; padavėjai nešiotų miniatiūrinius užkandžius; garbingi miestiečiai siurbčiotų konjaką ir krupniką; neišvengiamai užeitų kalba apie bitininkystę. Matomiausioje foje vietoje būtų pastatyta talpi stiklinė urna, į kurią miestiečiai mestų dosnius čekius su išraitytomis šešiaženklėmis pinigų sumomis, skirtomis nustekento botanikos sodo restauravimui, arba naujam skulptūrų parkui Kauno centre, arba kokiam kitam kultūriniam objektui. Tada visi oriai eitų į savo vietas ir klausytų pasaulinio garso virtuozo koncerto. Tai būtų rafinuočiausia aukščiausio lygio publika, visuomenės grietinėlė. Niekas nenaudotų necenzūrinių žodžių. Niekas iš kišenės neišsitrauktų sumuštinio su silke ir nepradėtų juo lyg tarp kitko užkandžiauti. Manau, kad tokiame renginyje Kaunietė N. jaustųsi kaip žuvis vandenyje – esanti savo vietoje, ori ir elitiška.

Iš paaukotų pinigų kada nors būtų dailiai atrestauruotas botanikos sodas, ar koks apžėlęs dvaras, ar kokia nubrozdinta koncertų salė. Ant sienos prie paradinio įėjimo būtų uždėta didelė bronzinė garbės lenta, ir joje aukso raidėmis būtų įrašytas Kaunietės N. vardas, šalia visų kitų vardų, kurių dosnumo dėka mieste atsirado šis puikus kultūros centras. Vieną gražią rugpjūčio popietę į tą sodą arba į tą salę būtų nutarta pasikviesti Yo-Yo Ma; dosnių sponsorių dėka koncertas būtų nemokamas. Į jį susirinktų visokiausio plauko publika, visi ant vejos susitiestų savo dekiukus, kai kas iš kišenės išsitrauktų sumuštinį, ir visi klausytųsi koncerto. Miestas taptų kultūringesnis. O renginys būtų už dyką.

Kaunietei N. aš bandžiau pasakyti, kad jeigu filmai miestiečiams yra demonstruojami nemokamai, tai dar nereiškia, kad tuos filmus kažkas nelegaliai nusikopijavo ir dabar juos visiems rodo už dyką, o tuo pačiu prie įėjimo dar pasistatė savo vagonėlį su dešrainiais, juos už 5 litus visiems norintiems pardavinėja ir tokiu būdu suka gerą biznį. Už filmus tikriausiai kažkas sumokėjo, ir ne mažai, ne grašius, o tiek, kiek paprašė. Mano žodžiai taip ir liko neišgirsti.

Kultūringoje visuomenėje kultūra nėra nuvertinta ar nupiginta. Ji yra prieinama. Visiems. Ne tik tiems, kurie už ją gali pakloti solidžias sumas. Lygiai taip pat, kaip visiems yra prieinamos žinios, laisvė pasirinkti, teisė balsuoti. Nemokamos kultūros nėra ir jos negali būti. Už dyką niekas nesuręs sienų, ant kurių kabinsime pasteles ir nesustatys kėdžių koncertų salėje. Todėl miestiečiams padovanoti kultūriniai renginai, meno galerijos, muziejai, į kuriuos mes visi galime eiti už simbolinį mokestį, ir nemokamai rodomi filmai yra ne žema ir gėdinga, bet tauru.

Aušra

 

 

 

P.S. Su šitais pomidorais buvo štai kokia istorija: pirmadienį važiuodama namo iš darbo pakeliui sustojau prieIndian Creek Farms, galvojau prigriebti pomidorų vakarienei. Pomidorų rinkti neturėjau kada, o be to buvau apsiavusi visiškai netinkamą avalynę, todėl planavau pasiimti dėželę jau pririnktų. Be tuo momentu pririnktų, deja, nebuvo. Aš ėmiau svarstyti, ar man verta kulniuoti per grumstus į daržą, aukoti vakarykštį pedikiūrą ir manuosius Bandolino už $35, ar visgi apsieiti be pomidorų. Netoliese sukiojosi ūkininkas: vienoje saujoje didelis lustas morkų pyrago, kitoje - prakąstas obuolys; žandas ištepliotas kremu nuo pyrago. Vyrukas nužvelgė mano aukštakulnius ir iškart pasisiūlė atnešti pomidorų; kaipmat  už išteplioto žando susikišo likusį obuolį, čiupo dėželę ir bėgte nulėkė į daržą. Aš atsisėdau ant supynių ir laukiau. Kai vyrukas sugrįžo, dėželė buvo prigrūsta su kaupu, o rankoje jis dar nešė keturis žalius pomidorus, kurie nebetilpo; jie žali ne todėl, kad neprinokę, o todėl, kad jų tokia veislė. Jis man liepė juos paragauti ir kitą kartą pasakyti, ar patiko. Už dėželę ką tik priskintų pirmarūšių pomidorų ūkininkas iš manes paėmė kelis simbolinius dolerius, o žaliųjų net nesvėrė. Aš tuo momentu iškart prisiminiau tą dieną perskaitytą Kaunietės N. įrašą ir pagalvojau, kaip ji tokiu atveju elgtųsi – ar imtų tuos pomidorus už ačiū, ar užriestų į viršų nosį, susuktų nieko gero nežadančią grimasą ir paniekinančiu tonu tėkštų: “Thanks, but no thanks”. A.

 

 

 

 

 

Rikotos ir pomidorų sumuštinis

Pagal Leaf + Grain receptą

 

Duonos

Rikotos

Šviežių bazilikų lapelių

Česnako

Pomidorų

Alyvuogių aliejaus

Rupios druskos

 

Duonos riekeles patepti aliejumi ir apskrudinti iš abiejų pusių orkaitėje arba ant keptuvės.

Baziliko lapelius ir česnaką smulkiai sukapoti, suberti į rikotą, dar įberti druskos ir gerai išmaišyti.

Rikotos masę tepti ant apskrudusių duonos riekelių, ant viršaus dėti pomidoro griežinėlius, užbarstyti druska ir iškart tiekti į stalą.

 

 

Open face tomato sandwich with basil ricotta

Inspired by Leaf + Grain recipe

 

Rustic bread

Olive oil

Ricotta

Fresh basil leaves

Garlic

Tomatoes

Kosher salt

 

Brush bread slices with oil and toast in the oven under the broiler, or on the pan.

Mince garlic and basil leaves, add them to the bowl with ricotta, sprinkle in some salt and mix well.

Spread ricotta mixture on toasted bread slices. Top with tomato slices. Sprinkle with more salt. Serve right away.

 



Palikite komentarą

Jūsų vardas *  Jūsų el * (nebus skelbiamas)
          Prisiminti mane
Jūsų komentaras  *    

CAPTCHA Image   Reload Image
Įveskite kodą *:






my facbook page contact rss feed


food gawker - my galleryskoniu blogs

ETIKETĖS

abrikosai (5)
aguonos (13)
agurkai (12)
alus (4)
alyvuogės (4)
ananasai (7)
antiena (1)
apelsinai (35)
arbata (17)
arbūzai (2)
artišokai (1)
avietės (34)
avokadai (9)
baklažanai (7)
bananai (16)
bandelės (30)
blynai (29)
braškės (33)
Brie (2)
burokėliai (9)
bulvės (36)
citrinos (46)
cukinijos (8)
čederio sūris (19)
česnakai (5)
datulės (6)
dešrelės (8)
duona (35)
ėriena (5)
figos (8)
gervuogės (4)
gimtadieniai (32)
granatai (9)
grikiai (4)
grybai (15)
Halloween (14)
imbieras (25)
jautiena (31)
jogurtas (8)
Joninės (5)
jūros gėrybės (37)
Kalėdos (51)
karamelė (26)
kava (10)
keksai (30)
keksiukai (28)
kiauliena (30)
kiaušiniai (33)
knygos (33)
kokosai (24)
kopūstai (23)
Kovo 11-oji (6)
košės (4)
kriaušės (13)
kukurūzai (13)
ledai (35)
levandos (5)
Liepos 4-oji (6)
majonezas (8)
makaronai (34)
mangai (6)
maskarponė (25)
medus (23)
mėlynės (32)
mėtos (23)
moliūgai (36)
mocarela (17)
morkos (24)
Motinos diena (5)
Naujieji Metai (15)
nektarinai (5)
obuoliai (49)
ožkų sūris (12)
Padėkos diena (15)
paprikos (26)
paukštiena (29)
persikai (11)
pica (7)
pomidorai (39)
pupelės (12)
pyragai (142)
pyragaičiai (37)
rabarbarai (17)
razinos (5)
ridikėliai (6)
riešutai (124)
rikota (23)
romas (12)
ropės (1)
ryžiai (17)
saldainiai (13)
salierai (8)
salotos (51)
sausainiai (70)
slyvos (10)
smidrai (13)
spanguolės (16)
sriubos (13)
sumuštiniai (32)
svarainiai (1)
svogūnai (24)
šokoladas (128)
špinatai (3)
Tėvo diena (3)
tortai (72)
uogienė (13)
uogos (88)
Užgavėnės (7)
vaisiai (118)
Valentino diena (10)
varškė (7)
Vasario 16-oji (4)
Velykos (19)
veršiena (1)
virtiniai (6)
viskis (19)
vynuogės (4)
vyšnios (19)
žaliosios citrinos (17)
žirneliai (18)
žuvis (37)