Receptas (pagal Phyllis Grant)
Mano mėgstamiausia blogerė-rašytoja Phyllis Grant ir vėl eilinį kartą nominuota SAVEUR apdovanojimui už geriausią kulinarinio žanro rašymą (SAVEUR Blog Awards 20015 – Best in Food Writing). Jeigu Jūs, kaip ir aš, mėgstate skaityti Phyllis rašinius, gal sekate jos blogą Dash and Bella, arba jos skiltį food52 tinklapyje, tai dabar yra gera proga patapšnoti šauniąjai rašytojai per petį ir prisidėti prie jos triūso bei talento įvertinimo. Balsavimas vyksta iki balandžio 30 d., todėl visus paraginčiau nesnausti ir pabalsuoti.
Aš kažkada seniau jau esu minėjusi Phyllis straipsnį prieš porą metų pasirodžiusiame rinkinyje “The Cassoulet Saved Our Marriage”; šį kartą nutariau paviešinti prie to straipsnio įdėtą receptą. Tiesą sakant, straipsnis ir yra pats receptas. O receptas yra pats straipsnis, visai neatisitiktinai pavadintas “Recipe”. Mano galva šis Phyllis tekstas yra vadovėlinis gero kulinarinio rašymo pavyzdys: salotų recepte surašomos ne insrukcijos ką ir kaip reikia daryti, o papunkčiui išdėstomas tiesiog gyvenimas. Toks, koks yra – nepagražinant, neįvelkant į stilių, nematuojant gramais ir šaukšteliais, paprastai ir aiškiai, iš akies.
Aš šį kartą irgi pabandysiu taip surašyti, Phyllis stiliumi, nes šių salotų receptą prisiminiau kritiniu savo šeimyninio gyvenimo momentu, kai būtent toks recepto apipavidalinimas man pasirodė pats tinkamiausiais ir, beje, tiksliausias.
Aušra
- Receptas labai tinka tais atvejais, kai vieną gražų šeštadienio vakarą 20:00 paaiškėja, kad niekas nepagamino vakarienės ir tikriausiai niekas nebepagamins. Tokį vakarą namuose paprastai sėdi du alkani kaip vilkai vaikai, šaldytuvas yra daugmaž tuščias. Aš tikriausiai krapštausi virtuvėje, kažką ruošiu rytdienos nuotraukoms/vakarienei, užsidėjusi ausines ir įsijungusi Juliaus senąjį ipod’ą, kuris yra absoliučiai moraliai pasenęs, ir būtent todėl man prieš porą metų buvo kilniaširdiškai atidovanotas. Ausinės tam, kad negirdėčiau iš teliko skilindančių Warframe garsų.
- Aš, kaip matyti, vakarienės neruošiu. Nes šeštadieniais vakarienę priklauso ruošti sutuoktiniui, todėl mano mintys jau nuo ryto sukosi visai kitose sferose; apie vakarienės ruošimą man net pagalvoti nebuvo kada. Bet aš netyčia žvilgeliu į sieninį laikrodį – 20:00; dar dėl viso pikto žvilgeliu pro langą, pasitikrinu, ar laikrodis nestreikuoja; akurat – už lango tamsu. Vakarienės nėra; sutuoktinio irgi nėra. Julius ateina į virtuvę ir pradeda darinėti tuščią šaldytuvą. Išsiima 2L talpos butelį su sultimis ir iki lašo išgeria ten likusį sulčių likutį, maždaug ¼ stiklinės; vienu mauku; tiesiai iš butelio. Tuščią butelį įstato atgal į šaldytuvą ir įbeda žvilgsnį tiesiai į mano akis. Juliaus išraiškingame žvilgsnyje sudėtas trumpas ir aiškus klausimas: “Kas vakarienei?”
- Sutuoktiniui aš neskambinu. Su skambinimais mano gyvneime yra taip: jeigu man neskambina, vadinasi nemato reikalo; todėl aš irgi nematau reikalo gaišti laiką, skambinti, palikdinėti žinutes, susakytas susinervinusiu tonu. Aš paprastai neskambinu. Aš įjungiu viryklę, užkaičiu didelį puodą vandens, karšto, iš krano; į vandenį sumetu neluptas bulves. Vandenį stipriai pasūdau. Iš akies. Ranka pasemiu truputėlį šylančio vandens ir paragauju. Sūrumas turi būti toks kaip jūros vandens. Gali būti netgi sūriau; niekada nepagailėkite druskos; visos tos šnekos apie sūraus maisto žalą yra tik neišmanėlių paistalai. Aš laukiu nesulaukiu tos dienos, kada pagaliau žmonės ims visais varpais skambinti apie beskonio, netikusiai pagaminto, nepakankamai pasūdyto maisto žalą mūsų sąmonei ir mūsų sveikatai. Apie tai kažkodėl visi išminčiai kol kas tyli.
- Kol puodas su bulvėmis kaista, ant kitos skylės užkaičiu didelę gilią keptuvę su trupučiu vandens; irgi pasūdau iš akies, kad būtų sūru. Keptuvę uždengiu. Iš balkono atsinešu pundelį smidrų, kuriuos ruošiausi rytojaus dieną fotkinti. Deja. Fotkinimui smidrų reikės nusipirkti rytoj anksti iš ryto. O šiuos smidrus pagaminsiu savo alkaniems vaikučiams. Smidrus staigiai perplaunu po kranu, sustumiu į gražią krūvelę, sulyginu galus ir vienu energingu judesiu nupjaunu kietuosius galus, maždaug 2-3 cm, ne daugiau. Paskui smidrus supjaustau į dailius skritulėlius. Šefas Thomas Keller tokį pjaustymo metodą vadina monetomis (coins). Aš pamąstau, kad gyvenime yra labai savarbu žinoti tikslius pavadinimus. Ir dar svarbu žinoti, kad savo šeimai eilinę vakarienę aš gaminu pasitelkdama Thomas Keller išmintį. Nuo tokių minčių aš jaučiuosi pakylėta. Į keptuvę su užvirusiu vandeniu suberiu smidrų monetas. Jos verda maždaug 45 sekundes. Iš spintelės išsitraukiu patį didžiausią kiaurasamtį, į jį staigiai supilu visą keptuvės turinį, tuojau pat visu stiprumu atsuku čiaupą su šaltu vandeniu (pačiu šalčiausiu) ir perpilu smidrus, vis pakratydama kiaurasamtį, kad visos dailios, ryškiai žalios monetos iškart akimirksniu atvėstų ir neprarastų tos savo puikiosios žalumos ir išganingo traškesio. Žiūriu aš į tas monetas, ir mano nuotaika dar labiau pakyla. Tai yra puikiai paruošti, pasididžiavimo ir ypatingo dėmesio verti smidrai. Gerai pasūdyti. Traškūs. Žali. Kiaurasamtį su smidrais dedu į šoną, kad nulašėtų.
- Į tą pačią keptuvę vėl įpilu vandens, maždaug iki pusės. Vėl pasūdau. Ir dar įpilu acto, pačio paprasčiausio, skaidraus ir bespalvio, pigaus ir neskanaus, to, kurį naudoju, kai dažau velykinius kiaušinius. Acto turi būti tiek, kad vandenyje jaustųsi jo skonis, bet kad vanduo nebūtų rūgštus; na gal pora šaukštų, gal šiek tiek daugiau. Kiek – ne esmė. Svarbiausia jo nepamiršti. Laukiu, kol vanduo užvirs. Perjungiu dainą ant ipod’o, nes šiandien tikrai nėra tinkamas vakaras, kad klausytis Dave Mathews. Nuotaika paprasčiausiai ne ta.
- Puode užverda bulvės. Sumažinu ugnį. Bulvytės mažos, todėl virs maždaug 7-8 minutes. Ne ilgiau. Keptuvėje užverda vanduo su actu. Sumažinu ugnį. Iš šaldytuvo išsiimu kiaušinius. Virsiu kiaušinius marškinėliuose. Nežinau, kodėl yra sukurtas mitas apie kažkokį nepaprastą kiaušinių marškinėliuose paruošimo sudėtingumą. Niekada nepamiršiu to atvejo, kai viename lietuviškame kulinariniame žurnale buvo publikuota kiaušininių marškinėliuose virimo demonstracija, kurioje kiaušiniai buvo supilami į maistinę plėvelę, toje plėvelėje išverdami ir po to iš jos begėdiškai išlupinėjami. Pamenu tada tuo metodu aš žiauriai baisėjausi; dabar gal jau taip nesibaisėčiau; bet vistiek nesutinku, kad kiaušinių marškinėliuose paruošimas yra kažkas nepaprastai sudėtingo. Nes paprasčiau nebūna. Aš peiliu perskeliu kiaušinio lukštą, visą kiaušinį suleidžiu tiesiai į verdantį vandenį (su actu!), net jokio visų taip mylimo ir rekomenduojamo puodelio neterlinu; palaukiu 3-4 minutes, kol baltymai patys dailiai apsisuka aplink trynį, tik kelios plonos baltos gijos išsidraiko kas kur, o visa kita gražiai susipakuoja į dailų kiaušinio formos kiaušinuką marškinėliuose. Aš jį kiauru šaukštu išgriebiu iš vandens ir dedu ant lėkštės. Tobulas kiaušinis marškinėliuose, be jokių plėvelių ir kitokių išmislų. Išverdu penkis tokius kiaušinius; visus iš karto. Juliui du, Jonui tris.
- Nukeliu puodą su bulvėmis. Nupilu vandenį. Puodą pakratau, kad garai kirstų tiesiai man į veidą. Garo vonia. Sako labai sveika. Ir jaunina. Man jauninantis poveikis šį vakarą itin aktualus. Dėl sveikatos – tai bala nematė. Ne laikas galvoti apie sveikatą, kai sutuoktinis neparsiranda namo būtent tą vakarą, kai jam priklauso rūpintis vakariene, ir kai du vaikai sėdi namuose alkani. Tokiomis aplinkybėmis reikia rūpintis tik savęs jauninimu. Veidą nuo garų išpila sveikas raudonis. Po tokių vakarų kaip šis ir geležinė sveikata ir neblėstanti jaunystė man garantuotos.
- Karštas bulves išverčiu ant pjaustymo lentos. Sujaustau postambiais griežinėliais; smulkesnes bulvytes tik perpjaunu pusiau, ir viskas. Supjaustytas bulves sudedu į didelę gilią lėkštę, apšlakstau alyvuogių aliejumi, geru ir labai švelniu prancūzišku šampano actu; užbarstau juodųjų pipirų, tiesiai iš malūnėlio. Šiltas bulves sumaišau rankomis. Paskleidžiu po lėkštę. Ant bulvių keliose vietose arbatiniu šaukšteliu uždedu šaltos grietinės, kelis mažus, standžius, baltus kauburėlius. Ant buvių su grietine iš kiaurasamčio suberiu nulašėjusias smidrų monetas, o ant jų sutupdau dailius kiaušinius. Dar užbarstau pipirų, rupios druskos. Iš spintelės ištraukiu porą lėkščių, dvi stiklines ir dvi šakutes. Atidarau naują butelį gazuotų obuolių sulčių. Padengiu stalą.
- Į puslitrio talpos kavos puodelį įsipilu kavos (iš šaldytuvo). Pakaitinu 45 sekundes mikrobangėje, kad kaip reikiant užkaistų. Į karštą kavą iš akies įpilu Eagle Rare. Negailėdama. Paskui įpilu grietinėlės. Sustoju pasigrožėti, kaip šalta grietinėlė kyla į paviršių, maišosi su karšta kava ir alkoholiu, ir paskui staigiai pasiskirsto užbalindama mano vakarinį gėrimą. Miegoti šiandien anksti neisiu. Reikia daug ką paruošti rytojaus fotkinimui. Puodelis su kava irgi keliauja ant stalo.
- Nusiimu ausines. Išjungiu Warframe. Jono žvirlgsnis nuo tuščio ekrano peršoka ant padengto stalo, ir jis be žodžių keliauja plautis rankų. Aš pakviečiu Julių. Į grotuvą įkišu Big Hero 6, nes dar iki šiolei taip ir neištaikiau progos jį pažiūrėti. Šiandien kaip tik yra ta tinkama proga. Mes su vaikais šiandien žiūrėsim filmą.
- Vaikai susėda prie stalo. Aš abiems paserviruoju salotas. Jonas papilsto sulčių. Aš stebiu, kaip abu vaikai, lyg susitarę, pirmiausia šakute praduria kiaušinį. Geltonas trynys išbėga ant bulvių ir smidrų, tarsi padažas. Teisingai, taip ir reikia daryti. Man smagu, kad jie tai žino. Kada nors aš juos išmokysiu išvirti štai tokius tobulus kiaušinius marškinėliuose. Bet šį vakarą aš jiems nekvaršinsiu galvos. Šį vakarą tegul jie sau ramiai pavalgo. Skanaus!
Palikite komentarą
|
Užgavėnės 
Crescia Sfogliata