Parmigiano Reggiano

Pakalbėkim apie sūrį. Apie Parmigiano Reggiano.

Itakos parduotuvėse paprastai galima įsigyti dviejų, na gal trijų rūšių parmezano. Viena rūšis atvežtinė iš Italijos, didžiuliai girnapusių dydžio ratai, suguldyti vienas ant kito Wegmas sūrių skyriuje, su įspaustais firminiais užrašais ant šonų. pjaustomi maždaug $10 vertės šmoteliais, tie įsukami į maistinę plėvelę, užklijuojami lipduku su kaina, ir dedami į šaldytuvą, pardavimui.

Kita rūšis pagaminta JAV, beronds Wiskonsin’e; tas taip vadinamas vietinis parmezanas šiek tiek pigesnis ir gerokai prastesnis už tą itališką. Iš parmezano likęs tik pavadinimas. Nei saldoko, švelnaus, prieniško skonio, nei tipinės parmezaniškos tekstūros, nei traškių kristalėlių.

Dar yra keletas kitokių rūšių, net nežinia iš kur, esu mačiusi tai vienoje, tai kitoje parduotuvėje, bet nesu ragavusi. Įtariu, kad ten irgi ne kažin kas.

Tai va, aš tuo girnapusiniu itališku parmezanu esu gana patenkinta. Perku aš jį gana dažnai, tais $10 šmoteliais, ir dedu visur kur, ant makaronų ir kt. Julius mėgsta atsipjauti gerą kampą ir šiaip sau kramsnoti.

Neperseniausiai turėjau nuostabią progą paragauti dar vienos rūšies parmezano. Tą sūrį atvežė Juliaus ledo ritulio komandos draugo tėtis, Paolo, tiesiai iš Milano. Paolo yra baisiai nusipelnęs ir vertingas pienininkystės reikalų veterinorius, važinėja tarp Italijos ir JAV, ir dar po visą likusį platųjį pasaulį, maždaug savaitiniais maršrutais, po pasaulinės reikšmės pieninkystės fermas, kur gaminami aukščiausio kalibro sūriai. Paolo sakė, kad jis tų sūrių prisikrauna pilnus lagaminus ir transportuoja juos į JAV, su visais reikalingais leidimais, po 50 kg per kartą, o kartais ir daugiau. Štai tokia itališkų sūrių gija, nusidriekusi per Atlanto vandenyną.

Tas Paolo parmezanas buvo grynų gryniausias rojus, nepalyginamas net su tuo mano mėgstamu ir gerbiamu iš Wegmans. Kai aš visa užsikaifavusi maždaug 20-ąjį kartą tą sūrį pagyriau, Paolo man prižadėjo kitą kartą jo atvežti, lauktuvių. Taigi va, vieną gražią dieną visai netikėtai aš gavau štai tokį super mielą paketėlį, su nupiešta karve, o viduje gulėjo maždaug poros kg svorio lustas to 24 mėnesius brandinto gėrio.

Kai gavau Paolo lauktuves, nutariau apie tai sukurpti blogo įrašą, todėl sukomponavau štai tokią minimalistinę sūrinę aranžuotę, su dviejų rūšių parmezanu: vienas tas, Paolo padovanotas, antras tas iš Wegmans, ir dar šmotelis Romano. Man asmeniškai daugiau nieko netrūktų. Nebent Amaro stiklo. Aš galiu sau kimšti sūrį be jokių kitų priedų. Bet kadangi kulinariniam blogui keliami šiek tiek aukštesni reikalavimai, tai aš dar iškepiau traškių Taralli riestainiukų su anyžių sėklytėmis, dar paraikiau poros rūšių salami, įkompanavau alyvuogių ir džiovintų figų. Kad būtų gražiau.

Ta pačia proga noriu Jūsų pasiteirauti, kokios būtų Jūsų sūrių rekomendacijos. Prašau siųskite man patarimus, sąrašus, idėjas, komentarų skyrelyje arba elektroniniu paštu, galima ir su nuotraukom, sūrių padėklų kompozicijom ir panašiai. Aš visa tai kruopščiai surūšiuosi ir paviešinsiu, kad ir kiti skaitytojai sužinotų bei pasimokytų.

Mano elektronio pašto adresas: a_marinkeviciut@hotmail.com

Malonaus Jums savaitgalio!

Aušra

Palikite komentarą

Arvenagegužės 27 2019, 09:54 AM

Labai gražios nuotraukos! O kalbant apie sūrius, visada, kai esu Prancūzijoje, ieškau Saint Nectaire'o, gaminamo tik Overnės regione (berods, vienintelis vulkaninės kilmės Prancūzijos regionas, tad ir žolė ten "žalesnė"). Ir kaipgi be "Comté". Šveicarijoje atradau tiesiog dieviško skonio brie su trumų įdaru.Taip pat labai patinka "Tête de moine" pridrožto sūrio "voveraitės". Minkšti ožkų pieno sūreliai su figomis... Lietuvoje sekmadieniais eidavau į sūrininkų turgelį, ir iš ten taip pat parsinešdavau sūrių gerokai daugiau, nei iš anksto planuota (nes dažniausiai tai reikėdavo ožkų sūrio).

Ausrabirželis 6 2019, 12:01 PM

Aciu, Arvena, uz tokias gardzias rekomendacijas!

Atsakyti į komentarą