Krepšinis

Kovas 31, 2016 m Daržovės, Desertai,
Komentarai (2)

Aš vaikystėje niekada nesportavau. Tik per fizinio lavinimo pamokas, ir tik tiek, kiek buvo būtinai privaloma. Ypatingo polinkio sportui neturėjau, bet pagrindinė mano nesportavimo priežastis, manau, buvo ta, kad mano tėvai, ir vėliau visi fizinio lavinimo mokytojai labai anksti, man vos pradėjus lankyti mokyklą, vienbalsiai nusprendė, kad aš esu visiškai nesportiška, todėl net neverta gaišti laiko bandant manyje išugdyti atletinius sugebėjimus ar tikėtis kažkokių sportinių rezultatų.

Šiaip tai man sportuoti visai patiko; ypač kai fizinio lavinimo pamokos būdavo kieme, KPI stadione. Aš nekenčiau krosų ir kamuoliuko (arba granatos) metimo į tolį, bet aš visai neprastai šokinėjau į tolį ir į aukštį, man labai patiko visokios mankštos, lankstumo pratimai, aerobika. Aš niekada nepraleisdinėjau fizinio lavinimo pamokų, nebent dėl labai rimtos priežasties. Kaip nebūtų keista, aš išlaikydavau visus reikiamus normatyvus, bet iš fizinio aš visada turėjau ketvertą (geriausiu atveju); būčiau tikrai turėjusi trejetą, jeigu iš visų kitų dalykų nebūtų buvę vien penketai. Bet fizrukai/-kės manęs nemėgo, nežinau kodėl. Gal todėl, kad aš prastai žaidžiau krepšinį.

Mano laikais sportavo tik tie vaikai, kurie trenerių akimis buvo potencialūs rekordininkai. Jie būdavo atrenkami į visokias rinktines komandas su etatiniais treneriais, jie visi nuo pat mažumės intensyviai treniruodavosi, važinėdavo į rungtynes; geriausi toliau kopė savo atletinių karjerų laipteliais: patekdavo į aukštesnio rango komandas pas aukštesnio rango trenerius; o tie, kuriems ne itin sekdavosi, būdavo iškart nurašomi ir jiems tekdavo atsisveikinti su rimtais sportais. Vieniems vaikams tai nutikdavo ankščiau, kitiems vėliau. Aš, besimokydama vidurinėje, mačiau daug daug ašarų, kai mano draugai ar klasiokai po kokio nors turnyro būdavo išmetami iš rinktinės, arba visą sezoną prasėdėdavo ant atsarginių suolelio, arba negaudavo trenerio rekomendacijos į kokią elitinę sporto stovyklą. Gal Lietuvoje per tiek metų požiūris į vaikų sportą pasikeitė; gal rekordai ir rezultatai nebėra tie vieninteliai kriterijai, raginantys vaikus sportuoti.

Amerikoje sportuoja daugmaž visi vaikai. Ir ne tik per fizinio lavinimo pamokas. Sportinių užsiėmimų pasiūla yra pritaikyta visoms amžiaus grupėms, visiems sportiškumo lygiams, nuo sportiškiausių super-žvaigždžių iki pačių nesportiškiausių “prie meno” vaikų, tokių, kaip aš. Mano abu vaikai sportuoja nuo kokių 3-jų metų; abu pradėjo nuo “mommy & me” tipo gimanstikos pamokėlių, paskui buvo čiuožimas, o pradėjus lankyti mokyklą prasidėjo komandinės sporto šakos: beisbolas, ledo ritulys, krepšinis. Į komandas čia priimami visi; reikia tik užsirašyti. Daugmaž visi sportai yra sezoniniai. Mokęsčiai simboliniai (išskyrus ledo ritulį, kur visi mokęsčiai yra maždaug 10-20 kartų didesni, dėl nesvietiško ledo nuomos brangumo). Visi treneriai ir trenerių pavaduotojai - tai savanoriškais/visuomeniniais pagrindais dirbantys tų pačių komandoje žaidžiančių vaikų tėveliai arba mamytės. Etatiniai treneriai vaikams prasideda tik nuo kokios 8-os klasės, kai jie pradeda žaisti mokyklos rinktinėje arba kokioje nors rimtesnėje komandoje. Tėveliai ir mamytės ne tik treniruoja savo atžalas, bet tvarko aikštynus, kasa smėlį, pjauna žolę, remontuoja žoliapjoves, organizuoja visokias lėšų rinkimo veiklas, kad surinkti pingų kelionėms, įrangai, turnyro mokęsčiams ir panašiai. Tokiu būdu sportavimas tampa ne kelių super atletiškų rinktinių vaikų užsiėmimas, ne sportinių žvaigždžių kalvė, o viso rajono organizuota veikla, kurioje dalyvauja ne tik dauguma miesto/miestelio vaikų, bet ir dauguma jų tėvų. Kadangi komandose žaidžia visokiausio sportinio lygio ir pasiruošimo vaikai, tai rezultatais ir pasiekimais tos mūsų komandos tikriausiai negalėtų lygintis su elitinėmis komandomis iš kokių nors prestižinių Kauno ar Vilniaus sporto klubų. Bet juk sporto esmė – tai ne tik rezultatai.

Mano vaikai niekada nebuvo (ir tikriausiai niekada nebus) išskirtinės sporto žvaigždės; jų sportiniai sugebėjimai visada sukasi apie auksinį viduriuką: nėra jie nei patys geriausi, nei patys prasčiausi. Bet jie baisiai mėgsta sportuoti, būti komandos dalimi, kartu su savo draugais išlėkti į aikštę, sužaisti rungtymes, kartu su jais džiaugtis pergalėmis ir mokytis iš pralaimėjimų. Sportuodami jie lavina ne tik savo sportinius įgudžius, bet ir pasitikėjimą savimi, pareigingumą, discipliną; komandoje jie mokosi bendrauti, susiranda draugų; jų tėčiai bei mamos irgi susirandą draugų. Be to, jie išmoksta aktyviai ir sveikai gyventi. Trumpai tariant, sportavimas, ypač vaikams, turi gausybę privalumų, todėl aš labai džiaugiuosi, kad Jonui ir Juliui yra sudarytos puikios sąlygos pasportuoti; pasportuoti šiaip sau, todėl, kad patinka, nesiekiant kažkokių nepaprastų rekordų, be asmenybės gniuždymo ar nepilnavertiškumo komleksų diegimo, kaip kad buvo tai senais gerais “mano” laikais.

Aušra

Morkų keksiukai

Recepto šaltinis: Thomas Keller | Ad Hoc At Home

Keksiukai:

2 stiklinės* miltų

1 šaukštelis kepimo miltelių

1 šaukštelis valgomosios sodos

1 šaukštelis malto cinamono

¼ šaukštelio druskos

4 kiaušiniai

¼ stiklinės pieno

1 šaukštelis vanilės esencijos

1 stiklinė cukraus

1 stiklinė rudojo cukraus

1 stiklinė rapsų aliejaus

3 stiklinės morkų, stambiai sutarkuotų

1 stiklinė graikiškų riešutų, susmulkintų

*1 stiklinė = 236 ml

Orkaitę įkaitinti iki 175^oC. Keksiukams skirtą skardą ištiesti popierinėmis keksiukų formelėmis.

Į dubenį kartu persijoti miltus, kepimo miltelius, sodą, cinamoną ir druską.

Kitame dubenyje elektriniu plaktuvu su mentelės antgaliu išsukti kiaušinius, pieną, vanilę ir abiejų rūšių cukrų, kol masė taps vientisa. Įmaišyti aliejų. Sumažinti plaktuvo greitį; pamažu suberti miltų mišinį ir išmaišyti, kol nebeliks sausų miltų ruožų. Suberti morkas, riešutus ir vėl išmaišyti, kol viskas tolygiai pasiskirstys. Nepermaišyti. Tešlą šaukštu sukrėsti į paruoštas formeles, pripildant maždaug ¾ formelių tūrio. Skardą pašauti į įkaitintą orkaitę. Kepti maždaug 20 minučių, kol medinis dantų krapštukas, įbestas į keksiuko centrą, liks sausas. Keksiukus traukti iš orkaitės, su skarda dėti ant grotelių ir palikti, kad pilnai atvėstų.

Kremas:

1 ½ stiklinės cukraus pudros, persijotos

680 g grietinėlė sūrio, kambario temperatūros

225 g sviesto, kambario temperatūros, supjaustyto gabalėliais

1 šaukštelis vanilės esencijos

Elektriniu plaktuvu išsukti grietinėlės sūrį, sudėti sviestą, supilti vanilę ir sukti, kol tolygiai pasiskirstys. Pamažu berti cukraus pudrą ir sukti kol kremas taps vientisas ir purus.

Kremu puošti atvėsusius keksiukus. Užbaigtus keksiukus dėti porai valandų į šaldytuvą, kad sustingtų kremas. Tiekti kambario temperatūros. Laikyti šaltai, sandariai uždarytame inde.

Carrot Cupcakes

Recipe source: Thomas Keller | Ad Hoc At Home

Cupcakes:

2 cups flour

1 teaspoon baking powder

1 teaspoon baking soda

1 teaspoon ground cinnamon

¼ teaspoon salt

4 eggs

¼ cup milk

1 teaspoon vanilla extract

1 cup sugar

1 cup brown sugar

1 cup canola oil

3 cups shredded carrots

1 cup chopped walnuts

Preheat oven to 350^oF. Line muffin pans with paper liners. Sift together flour, baking powder, baking soda, salt and cinnamon into a bowl. Set aside.

In the bowl of a stand mixer fitted with the paddle attachment, beat eggs, milk, vanilla and both sugars until smooth. Beat in oil. Reduce mixer speed on low; slowly add dry ingredients. Add carrots and chopped walnuts; mix just until combined. Do not overmix. Spoon the batter into prepared muffin pans, filling them about ¾ full. Place into preheated oven. Bake for about 20 minutes, until a toothpick inserted in the center of a cupcake comes out clean. Remove cupcakes from the oven, place pan on a cooling rack and let cool completely.

Frosting:

1 ½ cups powdered sugar, sifted

1 ½ pounds cream cheese, at room temperature

½ pound butter, at room temperature, cut into chunks

1 teaspoon vanilla extract

Beat cream cheese until uniform. Add butter, vanilla extract and beat until incorporated. Gradually add powdered sugar and beat until frosting is light and fluffy.

Decorate cooled cupcakes. Refrigerate cupcakes for 1-2 hours, until frosting firms up. Serve at room temperature. Store in an airtight container in refrigerator.

Related Tags

keksiukai, morkos, riešutai,

Panašūs Receptai

Palikite komentarą

JusteGruodis 14 2016, 03:27 PM labas vakaras, gal galite man pasakyti koki jus kremui naudojote gietineles suri?ar rikota? ar maskarpones? susiruosiau kepti, nusipirkau grietineles, skaitau antra kart, ogi neatidziai perskaiciau:( aciu ;) Grazaus Jums vakaro

AusraGruodis 14 2016, 03:35 PM

Juste, naudoju Philadelphia cream cheese;

Atsakyti į komentarą

RitaBalandis 3 2016, 05:26 PM Telepatija, as diena pries kepiau tokius pat keksiukus, tik dar dejau imbiero:). Skonis ju pasakiskas. Va krema, tai naudojau kitoki. Tokio kaip Jusu, dar neteko naudotu, bet butinai isbandysiu, nes skamba viliojanciai. O sportuoti Lietuvoje dabar daug kas sportuoja. Daug kas tampa mados reikal: joga, begiojimas ar siaurietiskas ejimas. O ir gimnastikos mazyliams su mamomis atsirasuios. Stengiames buti sportiskesni ir sveikesni :)

AusraBalandis 3 2016, 08:09 PM

Rita, su imbieru, manau, sitie yra labai geri; as tikriausiai ir pati kazkada esu dejusi malto imbiero; ir geltonu razinu as kartais imetu; o del kremo - kremas labai geras, bet sitie keksiukai ir be kremo labai geri; jie be kremo man patys geriausi; o del sportavimo - as net neabejoju, kad per tiek metu Lietuvoje labai daug kas pasikeite; as tik prisimenu tuos post-sovietinius laikus, kai sportavimas Lietuvoje buvo labai aukstame lygyje, bet sporto vienintelis tikslas buvo rezultatyvumas; uztai Lietuva, budama tokia maza valstybe, sugebedavo prikepti daugybe auksciausio lygio sportininku, olimpieciu, medalistu t.t.;

Atsakyti į komentarą

Pradžia
Apie mane
Receptai