Kam reikia blogerio?
Lietuviškai apie maistą rašančių blogerių ratelyje dažnai užeina kalbos apie viešus pasirodymus už blogo ribų: publikacijas žurnaluose, kituose tinklapiuose, visokiausiuose portaluose, receptų svetainėse, reklaminiuose stenduose ir panašiai. Vaikai ir vanilė jau įpusėjo trečiuosius savo gyvavimo metus, todėl ir aš kelis kartus esu susilaukusi dėmesio ir siūlymų bei prašymų bendradarbiauti; porą kartų esu pasisiūliusi pati. Prašymai ir siūlymai pas mane neplūsta srautais; tik retkarčiais, ir tik vienas kitas, bet iš tų negausių galimybių, o taip pat pasiklausiusi kitų blogerių pasakojimų, aš susidariau pakankamai gerą vaizdą apie tai, kam reikia maisto blogerio; ne to paties geriausio, visiems žinomo ir labai visų mylimo, bet to vidutiniško, eilinio maisto blogerio – kam jis gali būti įdomus ar reikalingas? Visus man tekusius pasiūlymus ir bendradarbiavimus aš galėčiau suskirstyti į tris pagrindines kategorijas:
1) Džiaugsmas vienas. Bendradarbiavimas atneša kalnus pasitenkinimo (bent jau man); tenka padirbėti daugiau, nei įprastai, bet rezultatas atperka visas pastangas. Tokio teigiamo bendradarbiavimo pavyzdžiai: · Maisto tinklaraštininkų žurnalas “Debesys” · Kulinarinis žurnalas “Virtuvė” · Knyga “Gyventi skanu”. Aš džiaugiausi galėdama prisidėti prie šių puikių leidinių. Jaučiausi ne visai verta ar tinkanti, vis bijojau, kad receptai bus nuobodūs, arba nuotraukos netiks. Tokie bendradarbiavimai skatino pasitempti. Įrašų kūrimas visada būdavo bendras procesas; tardavomės dėl receptų ir dėl tekstų, dėl išdėstymo maketuose, dėl spalvų, dėl šriftų. Galutinis rezultatas visada pranokdavo mano lūkesčius. Viskas atrodydavo daug gražiau ir stilingiau, negu aš pati kada nors padaryčiau ar sugalvočiau. Darbas “Debesyse” buvo daugiausiai pastangų reikalaujantis užsiėmimas, bet man nebuvo gaila nei laiko, nei energijos. “Virtuvė”, padėkodama už straipsnį, man atsiuntė kelias žurnalo su mano straipsniu kopijas ir dar šešių mėnesių prenumeratą. “Gyventi skanu” man atsiuntė kelias papildomas knygas, nes matyt žinojo, kad jas nusipirkti man nebus lengva. Net prašinėti nereikėjo.
2) Tuščių vietų kamšymas. Iš pradžių atrodo, kad viskas lyg ir tvarkoje: ateina pasiūlymas publikuotis šian bei ten; redaktorius (arba redaktoriaus patikėtinis) jau yra tiksliai nusižiūrėjęs blogo įrašą, kurį norėtų publikuoti savo tinklapyje/žurnale; tada jis/ji parašo blogeriui gražų laišką ir prašo leidimo viską perkopijuoti; dar paprašo didesnio formato nuotraukų, kad žurnale viskas gražiau atrodytų. Kai viskas persiunčiama, redaktorius dažnai patingi net padėkoti; niekada net neužsimenama apie maketo peržiūrą prieš publikaciją, arba apie galimą žurnalo kopijos atsiuntimą po publikacijos. Medžiaga gauta, tuščios vietos užkamšytos, taigi darbas baigtas; tiek juos ir tematė. Iš šiai kategorijai priskirtinų atvejų man labiausi įsiminė du epizodiniai bendradarbiavimai; vienas - su portalu “Vaiko kambarys”, o kitas – su žurnalu “Tavo vaikas”.
Vaiko kambariui aš tada parašiau straipsnį, jį portalas apkaišė labai dailiomis nuotraukomis, nukopijuotomis iš kitų blogų. Kai aš redaktorės užklausiau, ar tų nuotraukų autoriai bent yra informuoti apie tai, kad jų nuotraukos ten sudėtos, redaktorė nugrimzdo į mirtiną tylą ir iš ten nebeišniro.
Prieš porą savaičių vėl gavau saldų laiškelį iš Tavo Vaiko redakcijos. Man parašė Eglė; gyrė, kaip viskas mano bloge fantastiška ir dieviška, kokia ji uoli sekėja ir fanė, ir kaip ji norėtų šį bei tą iš mano blogo į savo žurnalą perpompuoti. Eglė jau išsirinko vieną įrašą, kurį norėtų nusikopijuoti, ir man į facebook’ą jau siunčia nuorodą. Atsidarau nuorodą – ten velykinis įrašas, kurį pernai paruošiau žurnalui “Debesys”. Aš Eglei rašau, kad gal ji nepastebėjo, jog tas metų senumo įrašas jau buvo publikuotas kitame žurnale. Ar Tavo Vaikas norės dubliuotis? Eglė rašo: “ok, labai skirtingi zurnalai ir erdves nieko tokio, nes tie zuikiai nerealus :))”. Kokie zuikiai? Tame įraše, kurio ji prašo, nėra jokių zuikių. Pasirodo, Eglė susipainiojo – ji nori ne Velykų stalo, o zuikių sausainių nuotraukų. Tų pačių zuikių, kurių ji pernai nenorėjo. Dabar Eglė zuikių nori, bet prieš man parašydama nepasivargino perskaityti prie tų zuikių parašytą tekstą. Nes jeigu būtu perskaičiusi, tai žinotų, kad ten aš nedviprasmiškai pasisakiau apie jų žurnalą. Štai jums ir uoli blogo sekėja bei ištikima fanė. Aš Eglei zuikių nuotraukų antrą kartą jau nebesiunčiau. Patariau jų paieškoti savo kompiuteryje – tikriausiai guli kažkur giliai užsimetę. Dar paprašiau, kad Tavo Vaikas mano blogą išbrauktų iš skylių kamšymui skirto sąrašo ir daugiau į mane panašiais klausimais nebesikreiptų.
3) Akiplėšos ir vagys. Į šią kategoriją sukrenta visi tie atvejai, kai blogeriai visai netyčia savo nuotraukas arba ištisus įrašus su receptais randa kituose tinklapiuose, arba juos pamato Maksimos reklaminiuose stenduose, arba Lietuvos Ryte, arba kur kitur. Nuotraukos ir įrašai būna tiesiog nukopijuojami, neatsiklausus, nepaprašius ir nepadėkojus. Tokius tipus prirėmus prie sienos, vogtas turinys geriausiu atveju būna pašalinamas, bet dažniausiai blogeris prieš tai būna nemenkai apdergiamas, atseit ieško to, ko nepametęs; internetas – vieša vieta, kas ką nori, tą daro. Aš pati su tokiais akiplėšiško vagimo atvejais nesusidūriau, todėl konkrečių pavyzdžių neturiu, bet apie visokius vaginėjimus esu pakankamai prisiklausiusi iš kitų blogerių. Visų tų išminčių, kurie mano, kad galima paprasčiausiai paimti ir nukniaukti patikusį daiktą, aš nekenčiu visa širdimi. Manau, kad toks akiplėšiškas vaginėjimas yra niekingas ir šlykštus. Susumuojant darosi aišku, kad blogerių daug kam reikia; žurnalams ir portalams, knygų ir reklaminių lankstinukų leidėjams. Daug kas nori mūsų nuotraukų ir receptų; retkarčiais dar paprašo ir kažką parašyti. Aš iki šiol pakankamai dosniai dalinau ir receptus, ir nuotraukas; daugmaž visiems, kas paprašydavo. Galvojau – negi gaila; juk tai abibusė nauda. Žurnalas publikuoja straipsnį ir tuo pačiu pareklamuoja mano blogą, man parūpina daugiau skaitytojų. Bet ilgiau pamąsčiusi, o taip pat pasiklausiusi kitų blogerių nuomonių apie panašius atvejus, aš supratau, kad dažnai iš tokio taip vadinamo abipusio bendradarbiavimo niekam nėra jokios naudos, nes dauguma tokių bendradarbiavimų yra gryniausias falšas. Tie, kurie prašo mano nuotraukų ar receptų, mano blogo dažniausiai nėra skaitę ir jo niekada neskaitys. Jie man parašė, nes google paieška jiems išmetė nuorodą į Vaikus ir vanilę. Jie atsivertė tinklapį, akimis permetė nuotraukas, pagalvojo, kad tiks, susirado mano kontaktus ir parašė falšo pilną laiškelį. Tokiems portalams ir žurnalams nesvarbu, ar juos pačius kas nors skaitys; antraip į savo puslapius jie nekištų kažkokių senų, iš kitur perspausdintų įrašų, prieš tai juos apkaišę pusėtinomis nuotraukomis, ir tokio makalo savo leidinyje nepublikuotų. Na o ko iš tokių bendradarbiavimų tikisi blogeris? Aš nemanau, kad už savo įrašus blogeriai nori dosnių honorarų ar kitokio daiktinio atlygio. Vargu ar yra tokių, kurie naiviai tikisi vieną gražią dieną iš savo blogo susikrauti turtus. Bet aš tikrai žinau, kad visi iki vieno internete rašantys tinklaraštininkai nori, kad juos skaitytų. Aš noriu, kad mano blogą skaitytų. Aš noriu fanų, ištikimų sekėjų, kurie žino, kiek aš turiu vaikų, kokie jų vardai, ir kuo jie užsiima. Aš noriu bendrauti su tais žurnalų redaktoriais, kurie, prieš prašydami leidimo nukopijuoti mano nuotrauką, bent jau nepatingi perskaityti tai, ką prie tos nuotraukos aš parašiau. Ačiū, kad skaitėte. Aušra
Citrininiai keksiukai su citrininiu įdaru ir braškiniu kremu Pagal receptus iš šių šaltinių: Thomas Keller | Ad Hock At Home Keksiukai: 3 stiklinės* miltų 2 šaukšteliai kepimo miltelių ½ šaukštelio valgomosios sodos 170 g sviesto, kambario temperatūros 2 ¾ stiklinės cukraus 1 šaukštelis citrinų esencijos 2 šaukšteliai tarkuotos citrinų žievelės 1 ¼ stiklinės pieno arba pasukų 6 kiaušinių baltymai
*1 stiklinė = 236 ml
Orkaitę įkaitinti iki 175oC. Keksiukų formeles iškloti popierėliais. Kartu persijoti miltus, kepimo miltelius, sodą ir druską. Į mikserio dubenį suberti cukrų ir tarkuotą citrinų žievelę, pertrinti prištais, kol gerai išsimaišys. Į cukrų sudėti sviestą, išmaišyti ir sukti kol masė taps puri, maždaug 5 minutes. Įmaišyti citrinų esenciją. Per tris kartus suberti miltų mišinį, pakaitomis su pienu (arba pasukomis): miltai-pienas-miltai-pienas-miltai. Į švarų dubenį sudėti kiaušinių baltymus. Plakti mikseriu, kol išputos. Padidinti mikserio greitį. Nenustojant plakti, į baltymus pamažu berti likusį cukrų (1 ¼ stiklinės) ir plaktiiki standžių putų. Į tešlą įmaišyti trečdalį baltymų masės, paskui sukrėsti likusius baltymus ir atsargiai išmaišyti, kol neliks baltymų ruožų. Tešlą sukrėsti į paruoštas formeles, pripildant maždaug ¾ formelių tūrio, Kepti 18 – 20 minučių, kol medinis krapštukas, įbestas į keksiuko vidurį, liks sausas. Traukti iš orkaitės. Dėti ant grotelių ir palikti, kad pilnai atvėstų.
Įdaras: 1/2 stiklinės citrinų sulčių 100 g sviesto 115 g cukraus 1 kiaušinis 3 kiaušinių tryniai
Vidutinio dydžio puodelyje ant vidutinio karštumo ugnies kaitinti citrinų sultis ir sviestą, kol sviestas ištirps. Dubenėlyje išplakti kiaušinius, kiaušinių trynius ir cukrų. Į kiaušinių masę, pastoviai plakant, plona srovele pilti karštą ctirinų sulčių-sviesto mišinį. Viską perpilti atgal į tą patį puodą, kuriame buvo kaitinamos sultys. Kaitinti ant vidutinio karštumo ugnies, pastoviai plakant, kol masė sutirštės. Nukelti nuo ugnies. Palikti, kad atvėstų.
Kremas: ¼ stiklinės braškių tyrės, šviežios arba šaldytos 115 g sviesto, kambario temperatūros 230 g grietinėlės sūrio, kambario temperatūros 1 šaukštas vanilės esencijos Žiupsnelis druskos 3 4 stiklinės cukraus pudros
Mikseriu išsukti sviestą ir sūrį iki purumo, maždaug 3 – 4 minutes. Sudėti vanilę, druską ir braškių tyrę. Išmaišyti. Po 1 stiklinę dėti cukraus pudrą, kol kremas taps norimo tirštumo.
Keksiukų formavimas: Keksiuko viršuje mažu aštriu peiliu išpjauti nedidelę duobutę, ją užpildyti 1 šaukšteliu įdaro; kremą sukrėsti į konditerinį maišelį su antgaliu. Kremą dekoratyviai išspausti ant keksiukų viršaus. Dekoruoti pabarstukais arba popieriniais keksiukų papuošimais.
Lemon Cupcakes with Lemon Curd Filling and Strawberry Cream Cheese Frosting Adapted from these sources: Thomas Keller | Ad Hock At Home Cupcakes: 3 cups flour 2 teaspoons baking powder ½ teaspoon salt 12 tablespoons butter, at room temperature 2 3/4 cups sugar 1 teaspoon lemon extract 2 teaspoons lemon zest 1 1/4 cups milk or buttermilk 6 egg whites, at room temperature
Preheat oven to 350 degrees. Line muffin tins with paper liners. Sift together flour, baking powder and salt into a bowl. In the bowl of a stand mixer fitted add 1 ½ cups sugar and lemon zest. Rub together with your fingers until sugar is fragrant. Add butter and beat at medium speed to combine. Increase speed to medium-high and beat, scraping down the sides as necessary, until the mixture is pale and thick, about 5 minutes. Beat in lemon extract, then add the dry ingredients in 3 additions, alternating with the milk (or buttermilk) in 2 additions. Put the egg whites in the clean mixer bowl and whisk on medium speed until the whites begin to foam. Increase the speed to medium-high and slowly add the remaining 1 ¼ cups sugar, then beat on high until the meringue is thick and glossy and holds stiff peaks. Fold one-third of the whites into the batter to lighten it, then fold in the remaining whites. Scoop out the batter into prepared muffin tins. Bake for 18 – 20 minutes, or until a toothpick inserted in the center of a cupcake comes out clean. Remove the cupcakes from the oven and let cool to room temperature on a cooling rack.
Lemon curd 1/2 cup lemon juice 100 g butter 115 g sugar 1 egg 3 egg yolks
Heat lemon juice and butter in a small saucepan on medium heat until butter has melted. In a small bowl, whisk together sugar, egg and yolks. Pour lemon juice butter mixture gradually into the sugar and eggs mixture. Pour everything back into the saucepan and cook, whisking continuously until mixture becomes thick and glossy. Set aside to cool.
Frosting: ¼ cup strawberry puree, fresh or frozen 4 ounces butter, at room temperature 8 ounces cream cheese, at room temperature 1 tablespoon vanilla extract Pinch of salt 3 to 4 cups powdered sugar
In the bowl of an electric mixer fitted with the paddle attachment, cream butter and cream cheese until light and fluffy, 3-4 minutes. Add in vanilla and salt and mix. Stir in strawberry puree and beat until combined. Begin adding powdered sugar, 1 cup at a time, until mixture reaches desired consistency. If necessary, chill buttercream before frosting cupcakes.
Assembling: Cut a small hole in the top of each cupcake; fill the hole with 1 tablespoon of lemon curd. Pipe a swirl of frosting on the top of each cupcake. Decorate with sprinkles or cupcake toppers.
Palikite komentarą |
|
View Full Website
|
 
|
|
Pradžia Apie mane Receptai ETIKETĖS |
Archyvas
- 2011 (61) - 2012 (108) - 2013 (105) - 2014 (102) - 2015 (117) - 2016 (101) - 2017 (77) - 2018 (65) - 2019 (59) - 2020 (64) - 2021 (58) - 2022 (49) - 2023 (45) - 2024 (18) |
Spring Break Vacation: Pulaski NY 
Hot Fudge Sundae