Totoro Bento
Mano vaikai, kaip tikriausiai visi normalūs vaikai, yra turėję keletą nevalgymo fazių, kai viskas jiems buvo neskanu, nieko negalima buvo jiems įkišti į burną, o valgydinimas visiems buvo tikras nervų išbandymas. Jonui, mūsų vyresniąjam, tokių fazių buvo daug, o jaunesniąjam Juliui jų beveik visai nebuvo, gal tik keli paniurzgėjimai šian bei ten. Ne veltui tarp mano vaikų yra septynių metų skirtumas – per tuos septynis metus mes visi daug ko išmokom, todėl gimus Juliui mes su Shawn jau buvom patapę diplomuotais tėveliais-profesionalais, ir beibių maitinimas mums buvo grynas juokas (na gal ne visais 100% idealu, ir su Julium mums dar būdavo liūdnų dienų, bet buvo nepalyginamai lengviau, nei su Jonu. O jeigu mes turėsime dar trečią vaiką, tai su juo viskas bus visapusiškai tobula).
Augindama ir maitindama vaikus aš pastebėjau keletą dėsningumų, kuriuos perpratus, vaikų maitinimas mums gerokai supaprastėjo, kol galų gale išvis nebeliko su maistu susijusių neigiamų emocijų ir dramų. Maistas mano vaikams pasidarė geidžiamas, pietūs ir vakarienės tapo laukiami, jie pradėjo prašyti pagaminti vieną ar kitą patiekalą, ir jie nuoširdžiai džiaugdavosi šventinėmis vaišėmis ar ypatingomis valgomomis lauktuvėmis. Mano vaikai tapo gerais valgytojais, ne tik kad valgančiais daugmaž viską, bet ir sugebančiais mėgautis maistu.
Mokinimosi valgyti procesas mūsų šeimai iš pradžių nebuvo lengvas, ypač su Jonu. Ir tame nebuvo jokios Jono kaltės. Dabar, po daugelio metų vėl vertindama situaciją, aš galiu drąsiai pasakyti, kad dėl visų Jono nevalgumo fazių buvo kaltas ne vaikas, o netikęs mūsų gyvenimo ritmas, stresas, nežinojimas, kuris generavo dar daugiau streso, ko pasekoje mano vaikas kategoriškai atsisakydavo bent ką nors suvalgyti, o aš puldavau į paniką, kad mūsų Jonas ims ir numirs iš bado.
Nervus dar pakankamai gerai gadino pediatrų ir visokių nusimanančių mamyčių gasdinimai, knygose ir tėvų žurnaluose skaitomos rekomendacijos apie tai, kiek kokio amžiaus vaikas turi suvartoti baltymų, riebalų, geležies, ir viso kito, ir kokios klaikios bus pasekmės, jeigu, neduokdie tas vaikas tiek nesuvartos. Vienu žodžiu, aš galiu jums prisipažinti, kad mano gyvenime buvo etapas, kai jaučiausi esanti niekam tikusi motina, nesugebanti net pamaitinti savo mažylio. Tie laikai seniai pasiliko tolimoj praeity ir gilioj užmaršty.
Augindama Joną aš išmokau šių paprastų, bet esminių dalykų apie vaikų maitinimą, kurie vėliau, auginant Julių man nesvietiškai pasitarnavo:
1) Jeigu vaikas nevalgus, tam turi būti kažkokios labai svarbios priežastys (liga, nuovargis, koks nors sveikatos sutrikimas, stresinės situacijos šeimoje, chaosas namuose, valgymo metu ir šiaip, bendrai, t.t.). Nevalgumas vėliau tampa įpročiu. Vaikas pats sau įsikerta į galvą, kad jis nieko nevalgo, ir tada net ir labai norint jam bus neįmanoma ką nors įkišti.
Kad padėtis nenugarmėtų į bedugnę, reikia skubiai surasti, kokios yra nevalgumo priežastys, ir tas priežastis kuo mikliau pašalinti, o ne versti visa kaltę ant vaiko, kuris, žinote, nevalgo.
2) Šeimai atsisėdus prie stalo, negalima visa dėmesį sukoncentruoti į vaiko lėkštę, skaičiuoti mažylio kąsnius ir po keliasdešimt kartų raginti, kad jis nurytų dar bent vieną šaukštelį. Mano vaikai pradėjo normaliai valgyti, kai mes nustojom iš jų maitinimo daryti esminį įvykį. Visi susėsdavom prie stalo, nurinkdavom visus nereikalingus barškaliukus ir kitokius monus, visi sau valgydavom, kalbėdavomės, ir tuo pačiu maitindavom vaiką. Vaikas puikiausiai sudalyvaudavo vakarienėje, normaliai pavalgydavo, be visokiausių caksėjimų ir pričindalų.
3) Vaikams paaugus, aš juos stengdavausi kuo daugiau įjungti į maisto gaminimo procesą – duodavau jiems paragauti nevirtų daržovių, papjaustydavau sūrio ar paberdavau uogų. Paskui iš viso to bendromis jėgomis mes pagamindavome vakarienę. Tada vaikui būdavo aišku, iš ko padaryta sriuba, ar troškinys, ar blynai, ir viskas būdavo daug skaniau.
4) Paskutinė, ir bene esminė taisyklė, kurią nenuilsdama praktikuoju po šiai dienai, nors mano vaikai jau visai nebe maži (vienas jau net nebe vaikas, o visas dramblys) yra ši: norint kad vaikai gerai valgytų, jiems reikia duoti pasirinkimo laisvę. Jie patys gali savarankiškai nuspręsti, koks sūris jiems patinka ir kokia mėsa, ar tepti majonezą, ar garstyčias, ar dėti pomidorą, ar salotos lapą. Jeigu mano vaikinas pats sumuštinio pasigaminti dar nemoka, tai aš jo paklausiu, ko ir kiek jam dėti. Dažniausiai reikia dėti tą patį, ką deda vyresnysis brolis. Bet kartais būna ir išimčių.
Aš stengiuosi serviruoti “nesurinktą” maistą, kiekvieną sudedamąją patiekalo dalį atskirai, su galimomis variacijomis. Aš jokiu būdu neprikraunu vaikams lėkščių ir neprisakau, kad jie privalo viską iki krislo suvalgyti. Jie žino, kad reikia valgyti tiek, kiek jie nori. Jie žino, kad valgant nereikia skubėti, nes maistas, taip pat, kaip ir kita baisiai įdomi ir svarbi veikla, niekur nepabėgs. Jiems visada primenu, kad nereikia persivalgyti. Valgant nereikia jokių pašalinių užsiėmimų. Aš išjungiu televizorių. Mes kuo toliau nukišam visą elektroniką. Visi į savo lėkštes įsidedam tai, kas patinka, visi susėdam prie stalo ir valgom.
Ačiū, kad skaitėte.
Aušra
Palikite komentarą
|
Jautienos kepsniai su alyvuogėmis 
Apelsininis rikotos apkepas su braškėmis ir Prosecco