Su vaikais ar dėl vaikų?
Ne taip seniai dėl kažkokių neaiškių priežasčių ant mano facebook’o sienos ėmė ir atsirado štai tokio turinio pranešimas: “Keliuose savo interviu esu pasakiusi, kad man vaikai yra gražus gyvenimo papildas. Kad jie gimė ir gyvena šalia ir drauge, tačiau dėl jų aš, Austėja, neišnykstu. Ir tai nereiškia, kad juos myliu mažiau. Ar daugiau. Tiesiog aš esu aš, o jie yra keturios kitos asmenybės, su kuriomis aš turiu garbės ir laimės dalintis savo gyvenimą. Ir štai prieš keletą dienų atsigirdau, kad vis dėlto buvo pasibaisėjusių tokiu mano pareiškimu: tai kokia ji (čia apie mane:)) tada motina?! Ir vis dėlto nuoširdžiai manau, kad gyvename ne dėl vaikų. Gyvename su jais. Ir dar sąmoningai pasirenkame taip gyventi (ko jie, kaip sakant, nepasirenka). Ir už jų gyvenimo kokybę iki pilnametystės (visomis prasmėmis) esame atsakingi. Bet tai turi būti ne mūsų gyvenimo sąskaita ir tai neturi būti auka. Nes gyvenimas yra vienas. Ir mano, ir jų. Ir, beje, mano (tėvų) laimė koreliuoja su jų laime. Apie tai - ir ne tik - šis straipsnis (ir JAV laisvų laisviausiai galima keisti Lietuva): http://www.nytimes.com/2005/03/27/fashion/27love.html?_ga=1.172818144.271880902.1412464580&_r=0 “ Rašė ponia Austėja Landsbergienė, kurios aš nepažįstu, nei gyvenime, nei virtualiai, todėl man buvo visiškai neaišku, kodėl nei iš šio, nei iš to mane pasiekė toks įrašas. Gal tai turėtų reikšti, kad facebook’as vykdo kažkokį slaptą žmonių sekimą ir pagal internetinę asmens veiklą kuria to asmens profilį, o po to tam asmeniui pradeda siųsti kryptingą edukacinę medžiagą. Gal, išanalizavęs mano slaptąjį profilį, facebook’as nutarė, kad man būtų pats laikas susirūpinti savo gyvenimo būdu ir prioritetais, ir todėl man atsiuntė ponios Landsbergienės nuomonę dėl vaikų auginimo. Aišku tik viena – facebook’o keliai nežinomi. Kaip jau aukščiau minėjau, ponios Austėjos Landsbergienės aš nepažįstu. Iš karto atsiprašau, jeigu ponia yra labai žymus žmogus – aš jau kuris laikas esu visiškai atitrūkusi nuo Lietuvos elito gyvenimo, televizoriaus seniai nebežiūriu ir net sapudos nebeseku. Todėl nežinau, apie ką ponia Austėja kalbėjo/rašė tuose minėtuose interviu, ir kuo tie žiūrovai/skaitytojai taip baisėjosi. Man tik užkliuvo tame įraše panaudotas žodis “papildas” (angl. supplement), kai kalbama apie vaikų vietą tėvų gyvenime. Papildus vartojame, kai sušlubuoja sveikata arba kai norime geriau jaustis; juos vartojame kartą per dieną, tris ar keturis mėnesius; paskui gydytojas mums rekomenduoja jų vartojimą nutraukti. Ar ir su vaikų turėjimu yra panašiai, kaip su tais papildais? Ir dar man buvo visiškai nesuprantami ponios Landsbergienės teiginiai apie kažkokį “aš”, apie sąmoningą pasirinkimą gyventi “su vaikais, o ne dėl vaikų”, ir dar apie kažkokį aukojimąsi. Žodžiu, perskaičius tą trumpą ponios Austėjos pareiškimą man taip ir liko neaišku, kas buvo norėta pasakyti, bet liko nuojauta, kad tai, kas norėta pasakyti, visiškai nesiderina su mano požiūriu. Ta proga aš nutariau parašyti savo pasamprotavimus minėta tema. Neanalizuodama ir nekritikuodama ponios Austėjos požiūrio (kuris, kaip minėjau, man taip ir liko neaiškus – koks tas jos požiūris..??). Tiesiog noriu viešai pasisakyti, kaip gyvenimas su vaikais atrodo iš mano varpinės. O iš mano varpinės tas gyvenimas atrodo šitaip: kai būsima mamytė ir tėvelis atvažiuoja į gimdymo namus, kur pasaulį išvys naujasis jų šeimos narys, jie tikriausiai net neįtaria, kaip iš pagrindų pasikeis jų gyvenimai, kai jie į namus parsiveš savo brangųjį ritinėlį. Tie žmonės, tie “aš”, kuriais jie buvo iki vaiko gimimo, amžiams išnyks kažkur tarp gimdymo namų sienų. Tų senųjų “aš” nebeliks nei padujų, nes gimus vaikui mamytė ir tėvelis taps visai kitais žmonėmis. Jie taps tėvais, ir tas virsmas bus negrįžtamas, visam laikui, ir nebepasuksi nieko atgal, į tuos laikus, kai jie buvo tik dviese, be vaikų. Tų bevaikių žmonių nebeliks. Mamytės ir tėčio gyvenimai pasikeis ne vien todėl, kad pasikeis jų dienotvarkės ir miego ritmas, atsiras masė naujų įpareigojimų, įsipareigojimų ir rūpesčių. Aš ne vien apie sauskelnes ir pieno mišinukus, ne apie ausų uždegimus ir ne apie užmigimą stovint, nors tai, be abejo, irgi svarbu, ypač kai kabama apie gyvenimą ne dėl vaikų, o dėl savęs: pabandykite pagyventi dėl savęs, kai reikia kelis mėnesius iš eilės naktimis pasikilnoti kas 2 valandos, 24 valandas per parą gaminti pieną, po to jį darbe nusitraukinėti, ir kt. Aš apie tai, kad atsiradus vaikams neišvengiamai pasikeičia tėvų prioritetai, pomėgiai, įpročiai, vertybių skalės. Mes pradedame daug ką visai kitaip toleruoti (pvz. kleckuotas palaidines), arba netoleruoti (pvz. triukšmaujančius kaimynus). Tėvams savaime atsiranda (arba su laiku išsiugdo) nauji instinktai (pvz. vaiko griebimas už rankos, kai eini per gatvę, nepaisant to, kad tam vaikui jau 14 metų). Atsiradus vaikams dažnai pasikeičia tėvų pažinčių ratas; su tais žmonėmis, su kuriais ankščiau mėgdavome bendrauti, nebelieka nieko bendro. Atsiranda naujos pažintys, kurios, labai tikėtina, vėlgi suksis apie vaikus. Tarkim, kad prieš gimstant pirmąjam leliukui Austėja (arba kita mamytė, tas apibendrintas “Aš”) mėgo gerą vyną, gerą džiazą, aukštakulnius batus ir ryškiai raudoną nagų laką. Atsiradus vaikui net ir šiems tvirtiems ir, rodos, nepajudinamiems jos asmenybės bruožams gręsia rimtas pavojus. Ne todėl, kad Austėja nuo ryto iki vakaro bus pasinėrusi į savo beibio sauskelnes, ir apie jokį džiazo vakarą naktiniame klube ar apie civilizuotai atrodantį manikiūrą nebus net šnekos, nes reikės be jokios paliovos turkštis kriauklėje, plaunant pienuotų buteliukų kalnus. Gal Austėja turės auklę ar tarnaitę, kuri ir buteliukus plaus, ir sauskelnes keis, o mamytė galės planuoti savo vakarus ir vakarėlius kaip tik jos širdis geidžia. Net ir tuo atveju, kai bus auklė ir tarnaitė, ir šukuosenos, ir aukštakulniai bateliai, ir kai namuose bus mažas džiaugsmo kamuolėlis, besišypsantis ir klegantis, o gal sergantis ir negalintis užmigti, Austėjai ne toks svarbus taps nei tas geras džiazas, nei tas elegantiškas pobūvis. Vakarai bus daug mieliau praleidžiami ne aristokratiškoje aplinkoje, su intelektualiais draugais, siurbčiojant martinius, o tarp sauskelnių, tarp barškučių, tyrelių ir košyčių. Nes tarp tų sauskelnių ir košyčių bus pirmos šypsenos, pirmas juokas, pirmi žingsneliai ir begalybė kitų neįkainojamų momentų, kurie Austėjai sukurs naują gyvenimą ir jos naująjį “aš”. Tais momentais, kai sėdėsite priešais televizorių, kuriame keliasdešimtąjį kartą bus sukamas “Baby Einstein”, kai su suklijuotais nuo manų košės plaukais ir su fotiku rankoje bandysite visam laikui įamžinti tą patį pirmąjį kartą, kai jūsų atžala savarankiškai valgo su šaukštu, nepamirškite savęs paklausti, ar gyvenate šalia vaikų, ar dėl vaikų. Tą patį klausimą klauskite, kai mokinsite juos važiuoti dviračiu, plaukti, čiuožti ir slidinėti, kai sėdėsite jų koncertuose, rečitaliuose, kai vasaras leisite sporto aikštėse ir iki nugriuvimo džiaugsitės jų pergalėmis. Jeigu neturėtumėte vaikų, ar sėdėtumėte visą savaitę prie upės akis įbedę į savo sūnaus plūdę ir ar planuotumėte savo atostogas pagal mokyklos akademinį kalendorių? Tapę tėvais mes negyvename su vaikais. Mes gyvename vaikais. Kitaip tiesiog nebeįmanoma. Man būtų neįmanoma, net ir labai pasistengus. Įsivaizduokime, kad ponia Austėja, praėjus keliems mėnesiems, o gal net ir visiems metams po mažylio gimimo, nutartų “pagyventi sau” ir išvyktų, tarkim, savaitei į Bostoną. Viena, be vaiko, be naminių rūpesčių, kaip senais gerais viengungiškais laikas. Austėja Bostone leistų kolosaliai puikų laiką: būtų smagios vakarienės su ilgai nematytais draugais, su sangrija ir su gurmaniškomis tapomis; būtų pasiplaukiojimai laivu, džiazo koncertai ir šokiai ant denio, būtų daug gero vyno, daug intelektualių pokalbių, gera kompanija, puikus viešbutis, sauna, masažai, rytiniai krosai parke ir pasivaikščiojimai po naktinį Bostoną. Namo Austėja važiuotų gerokai viršydama greitį ir galvodama, kad septynios dienos buvo aiškiai per daug, kad kitą kartą ji išvažiuos ne ilgiau, nei porai dienų, ne todėl, kad sąžinė ją užgraužė, o todėl kad su mažuoju bambino sėdėti namuose jai yra šimtą kartų smagiau, negu būti vienai. Vaikai ne papildas. Vaikai yra esmė. Jie nulems Jūsų visus esminius gyvenimo sprendimus, kai svarstysite naujo darbo pasiūlymą, kai pirksite namą, kai kraustysitės gyventi į kitą miestą arba kai planuosite atostogas. Nesvarbu, kokios būtų Jūsų profesinės pareigos ar titulai, motinystė ir tėvystė visada bus darbas pusantro etato, be švenčių ir be išeiginių, net ir tuo atveju, jeigu Jūs turėsite pagalbą namuose. Jeigu tapote tėvais, tai tikrai neimsite ir spontaniškai nenusipirksite bilietų dviems į Bahamų salas, dešimčiai dienų, ir paskui staiga prisiminsite – o kur mes dėsime vaikus..?!? Taip Jums tikrai neatsitiks. Prižadu. Pirmiausia visada pagalvosite apie vaikus. Taigi, mano rašinio išvada būtų tokia: atsiradus vaikams nebelieka tėvų asmeninio “aš”, šeimos atostogų planai susiveda į penkiamečio ar šešiamečio interesų ratą, o mamos ir tėčio savaitgaliai leidžiami beisbolo aikštėje arba spoksant į plūdę. Aš tik nesuprantu, apie kokią auką ponia Landsbergienė ten rašė. Kame ta auka? Nes mano galva yra visiškai neįmanoma surasti įdomesnę veiklą už sėdėjimą tose rungtynėse, bėgiojimą paskui svirduliuojantį dviratį arba žiopsojimą į tą niekada nepanyrančią plūdę. Tai ne auka, o neįkainojami momentai, prisiminimai visam gyvenimui, buvimo kartu džiaugsmas. Man tai nei iš tolo nepanašu į auką. Man tai yra šimtaprocentinė Dievo dovana. Gal poniai Austėjai yra kitaip. Aš nesiimu jos nei vertinti, nei teisti. O gal aš paprasčiausiai kažką ne taip supratau. Ačiū, kad skaitėte. Aušra
Kukuliukų mumijos
Recepto šaltinis: Spend with Pennies
Paruošta picos tešla 18 mažų kukuliukų, keptų 6 sausi spagečiai 1 šaukštas tirpinto sviesto 1 griežinėlis surio ir 1 juoda alyvuogė, mumijų akims Pomidorų padažo
Orkaitę įkaitinti iki 175oC. Plačią kepimo skardą ištiesti sviestiniu popieriumi arba Silpat takeliu. Tešlą supjaustyti maždaug 5 mm pločio juostelėmis. Ant kiekvieno spagečio suverti po tris kukuliukus. Vėrinukus apsukti tešlos justelėmis, suformuojant į mumijas panašius volelius. Atsargiai ištraukti spagečius. Mumijas dėti ant paruoštos skardos, veidukais į viršų. Kepti 20-25 minutes, kol pagels. Traukti iš orkaitės. Mumijas patepti tirpintu sviestu. Iš sūrio griežinėlio šiaudeliu išspausti mažus skritulėlius, į juos įspausti mažus alyvuogės gabalėlius; tai bus mumijų akys. Akis lengvai prispausti prie dar šiltų mumijų veidukų. Tiekti šiltas, su pašildytu pomidorų padažu.
Meatball Mummies Recipe from Spend with Pennies
Prepared pizza dough, store bought or homemade 18 small meatballs, cooked, homemade or frozen & defrosted) 6 strands raw spaghetti 1 tablespoon melted butter 1 slice of white cheese and 1 black olive, for eye balls Pasta sauce for serving
Preheat oven to 350oF. Line baking sheet with parchment or Silpat. Cut pizza dough into thin strips, approximately ¼ inch wide. Thread 3 meatballs onto a strand of spaghetti. Wrapping dough around the meatballs creating a mummy shape. Gently remove the spaghetti strand and place the meatball mummy on a prepared baking sheet. Bake 20-25 minutes or until browned. Remove from oven, brush with melted butter. Cut out cheese circles using a wide straw. Push small pieces of black olives into cheese circles, creating eyes. Place cheese eyes onto still warm mummies. Serve warm or at room temperature with warm pasta sauce.
Palikite komentarą |
|
View Full Website
|
 
|
|
Pradžia Apie mane Receptai ETIKETĖS |
Archyvas
- 2011 (61) - 2012 (108) - 2013 (105) - 2014 (102) - 2015 (117) - 2016 (101) - 2017 (77) - 2018 (65) - 2019 (59) - 2020 (64) - 2021 (58) - 2022 (49) - 2023 (45) - 2024 (18) |
RIP, Canon EOS 40D 
Atminties diena