Profesija
Viena Vaikų ir vanilės skaitytoja vardu Ieva man į feisbuką neseniai parašė labai mielą žinutę ir pasiteiravo apie mano profesinį gyvenimą už šio blogo ribų.
“Laba diena. Jau seniai noriu Jums parašyti. Man labai patinka Jūsų kulinarinis blog'as :). Puikūs patiekalai, labai gražios nuotraukos ir įdomus rašymo stilius. Radau jį visai netyčia, ieškodama keksiukų recepto. Paskui pasidomėjau autore ir atsekiau Jus iki feisbuko. Pamačiau, kad dirbate genetikos srityje (jei teisingai supratau?). Mokėtės Lietuvoje ir vėliau išvykote. Taip? Tiesiog man būtų labai įdomu pasiteirauti, kaip klostėsi Jūsų karjera, nes pati būsiu jau ketvirto kurso genetikos studijų programos studentė Vilniaus universitete. Mokausi puikiai ir labai mėgstu šią darbo sritį. Bet esu tokioj kryžkelės, kai nežinau, ką toliau daryti. Ar metus praleisti, ar mokytis toliau. Labai norėčiau studijuoti užsienyje, nes jaučiu, kad čia išsisėmiau, bet vėlgi mane gąsdina piniginės sumos ir nežinia. Būtų įdomu išgirsti Jūsų patirtį (o gal net ir bloge apie tai parašytumėte) :))”
Aš Ievai atrašiau, kad jai būtinai reikia važiuoti į užsienį, jeigu tik yra tokia galimybė. Nes studijos svetur praplės akiratį, pažinčių ratą, atvers naujus kelius – visa tai yra neįkainojamos vertybės bet kokiam žmogui, net ir tam, kuris iš principo (arba iš kokio nors išskaičiavimo) yra prisiekęs visa savo gyvenimą pragyventi po vienu ir tuo pačiu akmeniu. Aš Ievai dar patariau nesigąsdinti piniginių sumų ar kitokių galimų ar įsivaizduojamų trukdžių. Pinigai juk yra uždirbami, o visa kita laikui bėgant irgi susikratys. Ievai taip pat pažadėjau blogo įrašą apie savo profesinę karjerą, nes, manau, seniai jau laikas. Blogą rašau jau penkti metai, ir dar nei karto kaip reikiant žmonėms nepristačiau kitos, nebloginės savo gyvenimo pusės. Todėl nenuostabu, kad kai kuriuose komentaruose vis laikas nuo laiko prasisunkia padejavimai dėl mano vargano degraduojančios namų šeimininkės statuso. Man tai yra ženklas, padiktavęs naują temą blogo įrašui. Tai va, už šio blogo ribų ir už savo namų slenksčio aš penkias dienas per savaitę rytais nusiimu namų šeiminkės/virėjos/skalbėjos/indų plovėjos/kambarinės/valytojos žiurstelį, užsidedu savo profesinį kostiumėlį, ir išdumiu į darbą, uždirbinėti savo ir savo šeimos pragyvenimui, bei nešti naudą plačiąjai visuomenei. Jei kas manęs paklausia, kas aš esu, aš visada atsakau, kad esu mokslininkė. Paskui, jeigu kam įdomu, aš galiu paminėti, kad turiu vyrą, ir du vaikus, ir dar šuniuką, du katinus, ir kelis smulkesnius augintinius. Bet apie vaikus ir augintinius paprastai papasakoju, jeigu apie tai atskirai užklausiama. Gyvenime aš esu mokslininkė. Taip yra jau nuo tų laikų, kai ketvirtame kurse pradėjau dirbti mokslinėje laboratorijoje, gerokai prieš tai, kai tapau kažkieno drauge, mylimąja, žmona ar mama. Mano profesnė gyvenimo dalis yra mano tikrasis identitetas (šitą frazę įdedu dėl aiškumo, jeigu kam kyla klausimų). Šiuo metu aš dirbu mažutėje komercinėje kompanijoje Optigen, kuri užsiima veislinių šuniukų genetiniu testavimu; testuojame dėl visokiausių genetiškai paveldimų ligų, o taip pat fenotipinių bruožų: kailio tipo, spalvos, t.t. Mano tiesioginis darbas yra parūpinti kompanijai naujų testų. Šiuo metu jų turim virš penkiasdešimt, ir tų testų skaičius pastoviai auga, nes, kaip jau minėjau, aš penkias dienas per savaitę uoliai atsėdžiu darbo valandas. Optigen turi kelis desėtkus klientų ir iš Lietuvos, kurie tyrimams atsiunčia savo pudelių, kolių, borderkolių, entlebukerių, Šetlando aviganių, Australijos aviganių, kiniečių kuoduotojų, byglių, dobermanų ir kitų šuniukų kraujo ir seilių mėginius. Gal kas nors iš šio blogo skaitytojų kada nors yra su mumis bendravęs; tai pasisakykit – būtų labai malonu susipažinti kitoje, ne šuniukų sferoje. Į Optigen ir į Itaką aš atvykau iš Dartmouth koledžo, kur tris metus dirbau Dartmouth-Hitchcock medicinos centre ir prie jo įsikūrusiame Noris Cotton vėžio mokslinių tyrimų centre, kur vadovavau nedidukei genetikos serviso laboratorijai (tik aš ir du laborantai). Mes vietiniams Dartmouth mokslininkams už tam tikrą mokęstį atlikinėjom visokiausio tipo genominius eksperimentus naudojant labai blatnas genomikos technologijas ir labai brangius intrumentus; kasdien mes kepėm visokiausius genetines eksresijos ir SNP polimorfizmų profilius, ir dar tuntus visokiausių duomenų, iš visokiausio plauko biologinių mėginių, visiems, kas tik panorėdavo. Dirbdama Dartmouth, aš dalį savo laiko leidau profesoriaus Michael Whitfield laboratorijoje, kur tyrinėjau sklerodermą, vieną tokią autoimuninę ligą, ir jos genetinius bruožus. Tų tyrinėjimų rezultatas labai sėkmingai materializavosi į užpatentuotą komercinį klinikinį tyrimą, kurį pacientams ir medikams dabar atlieka prie Dartmouth įsikūrusi kompanija Celdara Medical. Į Dartmouth aš patekau iš Thomas Jefferson universiteto Filadelfijoje, kur dirbau anatomijos, patologijos ir ląstelės biologijos fakultete, profesoriaus Jan Hoek laboratorijoje. Ten mano pagrindinis mokslinis interesas buvo alkoholizmo sukelti ląstelės pokyčiai, kuriuos tyrinėjau įvairiausiais genetiniais ir biocheminiais metodais. Konkrečiau, mano tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti, kaip alkoholizmo poveikyje pakinta oksidacinio fosforilinimo procesai, kurių pagrindinė biologinė funkcija yra ląstelės aprūpinimas energija. Mes laboratorijoje auginom žiurkes, jas girdėm alkoholiu, ko pasekoje žiurkių organuose išsivystydavo įvairiausi chroniško alkoholizmo sukelti pakitimai (kepenų ligos, širdies raumens patologijos, kt.). Tada iš tų organų aš išskirdavau mitochondrijas ir tyrinėdavau, kaip pakito skirtingos oksidacinio forsforilinimo grandys ir kodėl tam tikro audinio ar organo veikla nuo ilgalaikio alkoholio vartojimo ėmė ir sutriko. Toks darbelis truko tris metus, kurių metu aš iš biochemikės pamažu tapau genetike. O prieš tampant biochemike, aš buvau biofizikė. Tyrinėjau tas pačias mitochondrijas, toje pačioje Jan Hoek laboratorije, tik mano tyrimai buvo nukreipti visai kitu kampu. Tai buvo daugiau teorinis-metematinis darbas kuriant matematinius modelius, kurie aprašytų mitochondrijose ir ląstelėje vykstančius procesus bei tų procesų kontrolę esant įvairiems nepalankiems aplinkos faktoriams: toksinams, oksidaciniam stresui, kalcio perkrovai, alkoholizmui, t.t. Šioje teorinėje energetinės ląstelės kinetikos srityje aš dirbau nuo 1995 iki 2000 metų; tuo pat metu aš oficialiai buvau Kauno Medicinos Universiteto doktorante, kuriai buvo leista dalį savo doktorantūros atidirbti JAV. Į Filadelfiją aš išvykau, nes mano doktorantūros vadovė profesorė Vida Mildažienė, tais laikais dirbusi KMU Biomedicininių Tyrimų institute, bendradarbiavo su prof. Jan Hoek, ir tam tikru momentu jie iš JAV valstybės gavo gana nemenką grantą vienam moksliniam projektui, kurio tikslas būtent ir buvo tyrinėti tuos aukščiau suminėtus procesus. Tai va, profesorė Mildažienė gavo grantą dviems metams, o į JAV pati važiuoti nenorėjo. Tai ji išsiuntė mane, savo doktorantę. Iš pradžių dviems metams, po to dar dviems, o po to ta jos doktorantė ir suvisam ten užsiliko ir po šiai dienai ten tebekiurkso ir, kiek žinau, vargo nemato. O į KMU doktorantūrą aš įstojau 1995 metais. Dr. Midažienės mokslinėje grupėje ir prof. Adolfo Toleikio laboratorijoje aš tada jau buvau pradirbusi dvejis metus. Į Toleikio laboratoriją aš patekau a.a. profesoriaus ir akademiko Antano Jasaičio, vieno šviesiausių ir bene didžiausią įtaką mano gyvenime padariusio žmogaus dėka. Profesorius Jasaitis VDU gamtos mokslų fakulteto ketvirtakursiams skaitė biofizikos ir biochemijos paskaitas. Tos paskaitos, o taip pat profesoriaus Jasaičio asmens ir mokslininko kalibras per kokį porą mėnesių mano smegeninėje sucementavo tvirtą apsisprendimą tapti mokslininke biochemijos ir bionergetikos srityje. Bet iš tiesų viskas prasidėjo ne nuo ketvirto kurso, ir ne nuo prof. Jasaičio paskaitų, ir ne nuo prof. Toleikio laboratorijos. Viskas prasidėjo nuo tada, kai 1989 metais, kažkur apie gegužės pabaigą aš Kauno Dienos laikraštyje perskaičiau, kad Kaune atsikuria Vytauto Didžiojo universitetas, ir jame bus tiksliųjų mokslų fakultetas. Aš tuo metu intensyviai ruošiausi stojamiesiems egzaminams į VU fizikos faką. VU stojamieji egzaminai turėjo vykti liepos vidury, bet VDU nutarė savo stojamuosius rengti anksčiau, matyt su intencija pritraukti kuo daugiau potencialių studentų, besiruošiančių stoti į VU ir į KPI. Taigi, aš ir mano vienas labai šaunus klasiokas Vytautas Brazys ėmėm ir nutempė savo dokumentus į VDU centrinius, kurie tuo metu buvo įsikūrę buvusio politšvietimo rūmuose. Stojamieji egzaminai buvo trys: matematika, fizika ir lietuvių kalba. Matematikos egzaminas buvo skirtas atkratymui; jį laikė visi stojusieji į tiksliuosius mokslus ir į ekonomiką; egzaminas buvo tokio lygio, kad visi gavę trejetą pateko į neatkritusiųjų sąrašą. Trejetą gavo maždaug trečdalis visų stojančiųjų. Du trečdaliai atkrito. Buvo gal koks dešimt ketvertų ir trys penketai. Penketus gavo Paulius Ratė, Linas Maknavičius ir Ramūnas Šablinskas. Jiems, manau, už tai reikėtų suręsti paminklus, arba bent jau kur nors netoli VDU centrinių iškalti memorialines lentas, arba įspausti bronzines grindinio plyteles su to ypatingo pasiekimo paminėjimu. Aš iš matematikos egzamino gavau trejetą. Tiek pat gavau iš fizikos. Bet turėjau gana gražų abitūros vidurkį, taip kad stojamųjų egzaminų komisija man leido laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Lietuvių kalbos egzaminui reikėjo rašyti rašinį laisva tema. Iš rašinio aš gavau penketą. Tas penketas, plius nepriekaištingas abitūros vidurkis man leido pasilikti mandatinei komisijai. Aš buvau vienintelė stojančioji, kuri praėjo iki mandatinės su dviem trejetais. Aš buvau įrašyta paskutinėje mandatinės sąrašo eilutėje. Mane išgelbėjo rašinys; ne pirmą ir ne paskutinį kartą gyvenime. Į mandatinę aš buvau pakviesta paskutinė (nes sąraše buvau paskutinė). Mandatinė komisija manęs daugiausiai klausinėjo apie rašinį ir apie tai, ar aš teisingai renkuosi fakultetą. Gal vietoje tiksliųjų mokslų man vertėtų pamąstyti apie humanitarinę sritį? Pokalbis vyko maždaug pusvalandį (nes aš gi paskutinė, tai komisijai nebebuvo reikalo skubėti). Galiausiai a.a. profesorius, Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Paliūnas užvedė kalbą apie Maksvelį, ir po penkių minučių jis man išrėžė nuospredį – tu galėsi studijuoti fiziką mūsų naujai atkurtame Vytauto Didžiojo Universitete. Tai va susumuojant pasakysiu tik tiek – visi esminiai mano profesinio gyvenimo momentai įvyko perdaug neplanavus, dažnai užmerktomis akimis lekiant į nežinią. Ta nežinia man visuomet atverdavo naujas duris, todėl aš niekada nebijodavau į tą nežinią žengti; už tų durų visada man būdavo paruošta kažkas įdomaus, man tik reikėdavo nedvejojant tai paimti. Tačiau didžiausia mano karjeroje laimėta loterija, atvėrusi daugiausiai durų ir galimybių, buvo įstojimas į VDU. Ten praleisti metai buvo patys šviesiausi ir prasmingiausi mano gyvenimo Lietuvoje metai. Už tai aš iki grabo lentos liksiu dėkinga tiems penkiems VDU stojamųjų egzaminų mandatinės komisijos profesoriams, kurie uždėjo lemtingą violetinį antspaudą ant mano stojamųjų egzaminų lapelio su dviem trejetais ir vienu penketu. Aušra
P.S. Pabaigai norėčiau paprašyti skaitytojų atspėti, kodėl prie šio įrašo apie savo profesiją aš nutariau įdėti būtent šitą receptą. Pirmam atspėjusiam aš prižadu sugalvoti prizą.
Florentines Recepto šaltinis: Bouchon Bakery | Thomas Keller, Sebastien Rouxel
Pâte Sucrée: 190 g miltų 70 g cukraus pudros 23 g migdolų miltų 113 g sviesto, kambario temperatūros 1 kiaušinis
Sviestą išsukti iki purumo. Suberti cukraus pudrą ir vėl sukti kol masė taps vientisa. Tiesiai į dubenį su sviestu persijoti miltus, suberti migdolų miltus ir gerai išmaišyti. Sudėti kiaušinį ir maišyti kol pradės formuotis tešlą. Mišinį išversti ant sauso paviršiaus, delnu pertrinti kol tešla taps vientisa. Stačiakampę 23cm x 33cm kepimo formą ištiesti sviestiniu popieriumi. Tešlą pirštais įspausti į formą, plonu vientisu sluoksniu padengiant visą formos dugną. Formą su tešla dėti 1-2 valandoms į šaldytuvą arba 15-20 minučių į šaldiklį. Orkaitę įkaitinti iki 175oC. Formą su tešla traukti iš šaldytuvo ir pašauti į įkaitintą orkaitę. Kepti 10-12 minučių, kol tešla apdžius ir lengvai pagels. Jeigu kepimo metu tešla ims pūstis, ją lengvai paspausti mediniu šaukštu ir kepti toliau. Iškepusį pyrago padą traukti iš orkaitės, palikti kambario temperatūroje, kol ruošiamas įdaras. Orkaitės temperatūrą sumažinti iki 165oC. Įdaras: 6 šaukštai pieno ½ stiklinės cukraus 2 ½ šaukštai medaus 8 šaukštai sviesto, kambario temperatūros, supjaustyto kubeliais Žiupsnelis druskos 1 ½ stiklinės skaldytų migdolų ½ stiklinės išlukštentų pistacijų 3 šaukštai apelsinų cukatų, supjaustytų plonomis juostelėmis 200 g tamsaus šokolado
Vidutinio dydžio puode, užkaistame ant vidutinio stiprumo ugnies, maišant kaitinti pieną, cukrų ir medų, kol cukrus ištirps. Toliau kaitinti nemaišant 9-10 minučių, kol mišinio temperatūra pasieks 120oC. Nukelti nuo ugnies, sudėti sviestą ir druską, gerai išmaišyti. Suberti riešutus ir cukatus, išmaišyti, kol riešutai pasidengs karamele. Mišinį supilti ant atvėsusio pyrago pado, išlyginti į vienodo storio sluoksnį ir pašauti į 165oC orkaitę. Kepti maždaug 25-30 minučių, kol riešutai įgaus sodrią auksinę spalvą. Traukti iš orkaitės, dėti ant grotelių ir palikti kol pilnai atvės. Ant pjaustymo lentos patiesti sviestinio popieriaus lakštą. Peiliu atlaisvinti prie formos prikibusius pyrago kraštus. Pyragą išversti ant sviestiniu popieriumi ištiestos pjaustymo lentos. Mikrobangėje arba virš garų kaitinti šokoladą, kol aptirps maždaug du trečdaliai viso šokolado. Traukti iš mikrobangės arba nuimti nuo garų ir energingai maišyti kol visas šokoladas ištirps ir masė taps vientisa. Šokoladą supilti ant apversto pyrago, išlyginti paviršių, specialiomis šukomis arba dantytu peiliu išvingiuoti dekoratyvų raštą. Pyragą dėti 5-10 minučių į šaldiklį, kad šokoladas sukietėtų. Supjaustyti kvadratėliais. Tiekti tuojau pat arba laikyti šaltai.
Florentines Recipe source: Bouchon Bakery | Thomas Keller, Sebastien Rouxel
Pâte Sucrée: 190 g flour 70 g powdered sugar 23 g almond flour 113 g butter, at room temperature 1 egg
Beat butter until creamy. Add powdered sugar and mix until incorporated. Add sifted flour and almond flower. Mix well. Add egg and mix just until dough begins to form. Transfer dough onto dry surface and press it with heel of the palm multiple times until uniform. Like 9X13 inch pan with parchment. Press the dough into the pan in an even layer. Refrigerate for 1-2 hours or freeze for 15-20 minutes. Preheat oven to 350oF. Bake the dough for 10-12 minutes until lightly browned. If dough begins to puff during baking, press it lightly with the back of the wooden spoon. Remove baked dough from oven and let cool until making the filling. Reduce oven temperature to 325oF
Filling: 6 tablespoons milk ½ cup sugar 2 ½ tablespoons honey 8 tablespoons butter, at room temperature, cut into pieces Pinch salt 1 ½ cup sliced almonds ½ cup shelled pistachios 3 tablespoons diced candied orange peel 7 oz dark chocolate
Combine milk, sugar, honey in medium saucepan and cook over medium heat, stirring to dissolve sugar. Cook about 9-10 minutes or until temperature reaches 248oF. Remove from heat, stir in butter and salt. Stir in almonds, pistachios and orange peel. Pour the mixture over the baked and cooled pâte sucrée. Spread evenly. Bake for 25-30 until filling turns golden brown. Remove from the oven, place on a cooling rack and let cool completely. Line a cutting board with parchment. Run a knife around edges of Florentine to loosen from pan. Invert onto parchment so the crust side is facing up. Pour on the melted chocolate and smooth. Take the plastic tile comb to make serrations in chocolate for a nice pattern. Place in freezer for 5-10 minutes until chocolate hardens. Cut into squares or rectangles. Store cold in an airtight container.
Palikite komentarą |
|
View Full Website
|
 
|
|
Pradžia Apie mane Receptai ETIKETĖS |
Archyvas
- 2011 (61) - 2012 (108) - 2013 (105) - 2014 (102) - 2015 (117) - 2016 (101) - 2017 (77) - 2018 (65) - 2019 (59) - 2020 (64) - 2021 (58) - 2022 (49) - 2023 (45) - 2024 (18) |
Lapinių kopūstų ir moliūgų salotos 
Pistacijų gelato