Cosy Old Farm At The Great Hungarian Plain
Planuojant kelionę į Vengriją, mums visiems buvo iš anksto pasakyta, kad visos kelionės metu nuo pat pradžios iki lenktynių pabaigos visa komanda viską turės daryti kartu: visi skris tuo pačiu lėktuvu, gyvens tame pačiame viešbutyje, pietaus kartu, visur eis kartu ir pan. Toks organizatorių ir trenerių pageidavimas buvo savaime suprantamas: nenorėta, kad komanda išsibarstytų kas kur, o paskui dar neduokdie kas nors kur nors pasimes ar pasiklys, tai ką tada reikės daryt, kai visi sėsim į valtį, o valtyje bus tuščios vietos.
Iš pradžių aš viską dariau, taip kaip buvo pasakyta: susisiekiau su mums paskirta kelionių agentūros agente Sara, pasiskyriau kambarį viešbutyje ir kambariokę, už viską iš anksto susimokėjau ir pradėjau laukti kelionės. Bet paskui šis bei tas atsitiko, šiokios tokios nepalankios aplinkybės, dėl kurių mano kelionės planai ėmė byrėti. Teko atšaukti ir viešbutį, ir kambariokę, ir visas užrezervuotas vakarienes pošiniame restorane. Buvo tokių momentų, kad aš buvau bepradedanti abejoti, ar išvis neteks man atsisakyti visos kelionės ir užleisti savo vietą valtyje kam nors kitam. Bet visi nesklandumai pamažu susikratė, į Vengriją nutariau važiuoti, o kad ten nuvažiavus turėčiau kur gyventi, teko atsiversti airbnb.com ir ieškoti būsto Szeged’e, 10-čiai dienų, trims asmenims: sau, sesei, ir vienam geram bičiuliui.
Szeged miestelis nedidukas, taip kad airbnb pasiūla buvo gana kukli, o be to lenktynių dienomis miestelyje nusimatė rimtas turistų bei sportininkų antplūdis, taip kad rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Šis namelis pasirodė pusė bėdos, o ir kaina buvo juokinga, taip kad aš nieko nelaukus paspaudžiau “Book”, susisiekiau su sodybos šeinininku Zsolt, jis pasakė OK, ir sodyba buvo mūsų.
Tai va. Namelis tupi laukuose. Aplink tik miežiai, kukurūzai ir saulėgrąžos. Šieno rulonai. Nedidukas miškelis. Nedidukas upelis. Prie upelio ganosi žalmargė karvė. Laukuose ganosi stirnos, laksto kiškiai, laukiniai fazanai, kurapkos. Per laukus eina žvyrkelis. Iš abiejų žvyrkelio pusių auga vengriškos slyvaitės, šakos aplipę saldžiais slyvukais.
Netoliese buvo dar dvi panašios sodybos, bet jausmas buvo toks, kad gyvenom vienkiemy. Mes kasdien kėlėmės su saule ir vakarojom iki išnaktų. Aš ėjau bėgioti po laukus, siauru žvyruotu keliuku. Parbėgusi namo kas rytą pririnkdavau krituolių obuolių iš sodo, juos sušinkuodavau į plačią gilią skardą, sumaišydavau su cukrumi ir cinamonu, užbarstydavau müsli ir užkepdavau apple crisp, pietums, arba vakarienei. Mes plakėm kiaušinienes iš šviežių kaimiškų kiaušinių, kepėm slyvas su medumi ir maišėm blynus su obuoliais. Spintelėje radau labai dailią molinė kepaliuko formą ir joje iškepiau keksą. Vieną popietę į savo sodybą mes pasikvietėm kelis draugus. Pietums buvo panzanella tipo sumuštiniai su vištiena: aš pripjausčiau šviežios mocarelos ir pomidorų, komandos draugė Sharon pakepė vištienos juostelių su vengriška paprika, Lina sumaišė salotų su agurkais. Visą tą gėrį mes dėjom ant bageto, ant viršaus užkrapinom šlakelį balzaminio acto, atkimšom kelis butelius vietinio ryslingo, visą tai sukrovėm ant ilgo medinio stalo kieme, vynogėmis apaugusi pavėsinėje. Kai susėdom pietauti, ant suolo prie pat mūsų kaipmat susirangė murkiantis katinas. Geriau vargu ar begalima sugalvoti.
Ta sodyba buvo būtent tai ko man reikėjo. Visom prasmėm. Tai buvo šimtaprocentinis atsipalaidavimas, jauki idilė, ir, be to, tai buvo mielas, šiltas priminimas apie Lietuvą, apie kaimą, kur aš leidau visas vaikystės vasaras, su javų laukais, krituoliais obuoliais sode ir šulinio svirtim. Ten buvo taip gera, kad kartais man net graudulys užeidavo: atrodė, kad toje sodyboje gyventa metų metais, viskas buvo taip aišku, artima ir sava. Ten trūko tik dviejų mano berniukų, Jono ir Juliaus. O visa kita buvo nuostabu.
Aušra
* * *
* * *
Kepti obuoliai su müsli
Obuolius nulupti, supjaustyti stambiais kubeliais, sudėti į kepimo indą. Kuo įvairesni obuoliai tuo geriau. Galima įmesti vieną kitą kriaušę, jeigu turite. Į obuolius įberti cukraus ir prieskonių: cinamono, arba kardamono, arba muškato, arba visko iš eilės. Sumaišyti rankomis. Kitame dubenėlyje sumaišyti pirktinį müsli iš pakelio, arba avižinius dribsnius, riešutus, dar įmeskit kokių mėgstamų sėklyčių, arba razinų, arba pasmulkintų džiovintų abrikosų, figų ar kitokių džiovintų vaisių. Į avižas įmesti kubeliais supjaustyto sviesto, rudojo cukraus, porą šaukštų miltų, viską pertrinti pirštais, kol masė bus daugmaž vientisa, tokie klampūs sušokę avižiniai gumuliukai. Tuos gumuliukus užbarstyti ant obuolių, vientisu sluoksniu, ne per storai ir ne per plonai, kad avižos pilnai padengtų obuolių. Viską kišti į 175oC orkaitę ir kepti, retkarčiais pamaišant avižinius trupinius (bet ne obuolius!), kol viršus gražiai ir lygiai iškeps bei paruduos. Traukti iš orkaitės, palikti, kad šiekt tiek atvėstų, tiekti šiltą, su šaltu jogurtu arba su ledais.
Apple crisp
Peel and coarsely chop apples, put them into baking dish or deep pie plate, or any other deep pan. Add a pear or two, if you have pears. And try to use a variety of apples, if you can: sour and sweet, firm and soft. More variety in tartness and textures, the better.
Add some sugar and some spices (cinnamon, cardamom, nutmeg, etc.) to the apples, mix with your hands.
In a separate bowl make the topping: mix store-bought müsli mix or oldfashioned oats, also some chopped nuts, chopped dried fruit, maybe some raisins, or chopped figs, or appricots, whatever you have. Add some seeds (sunflower, pumpkin, etc.). Add couple tablespoons of flour, some brown sugar, and cubed cold butter. Work everything with your fingers until mixture becomes uniformly clumpy. Scatter the clumps over apples, in an even layer, covering apples completely. Bake in 350oF oven, stirring the topping (but not the apples!) occasionally, until topping is uniformly browned. Remove from the oven. Let cool slightly. Serve warm, with yogurt or ice cream.
Palikite komentarą
|
What Katie Ate 
Mini Pies