Into The Woods
kovas 16, 2021 m
Komentarai (3)
Praėjusį sekmadienį nuėjau į darbą. Vakarienei didelių planų nebuvau suplanavusi, vaikų namuose nebuvo, vienas sportuose, kitas žvejyboje, oras buvo šaltas ir vėjuotas - tinkamiausia diena pasikuitimui darbe.
Pasikuitusi ir šį bei tą nuveikusi darbe, aš dar nutariau apsitvarkyti, ištuštinau visas šiukšliadėžes, kad primadienis būtų šviežias ir švarus. Suraišiojus šiukšlių maišus, susirankiojus visus reikiamus raktus nuo šiukšlių konteinerių, išlėkiau į kiemą. Kieme pusto, vėjas siaubingas. Kol sugrubusiais pirštais klibinau konteinerio spynas, prie manęs ėmė ir išdygo bobelė ir ėmė mane linčiuoti, kad aš ant veido neužsidėjusi apsauginės kaukės. Aš nutaisiau rimtą miną ir apsimečiau kad esu kurčnebylė.
Sutvarkius šiukšles, pabaigai dar nutariau aptvarkyti mūsų foje, kur stovėjo didžiulės putplasčio dėžės su sausu ledu. Išardžiau dėžes, nutempiau jas prie šiukšlių konteinerio. Tos bobelės ten jau nebebuvo, tai nebereikėjo man atklausyti kitos litanijos apie kaukių nedėvėjimą. Nes kaukės aš ir vėl nedėvėjau.
Sausą ledą sukračiau į plastikinius kibirus ir pastačiau kieme, prie mūsų lauko durų. Tuom nutariau užbaigti darbo dieną, susirinkau savo šmutkes, viską užrakinau, ir pėdinu sau link mašinos. Žiūriu: prie manęs visa uždususi atlekia kita bobelė, baisiai supykusi, rankos plėvėsuoja. Galvojau, kad vėl gausiu pylos už kaukės nedėvėjimą, bet pasirodo dar yra kita bėda: ta antra bobelė ant manęs ėmė rėkti, kad aš palikau sausą ledą viešoje vietoje, kur vaikai vaikšto. Nes sausas ledas labai pavojingas. Ir dar be kita ko čia gi cirko mokyklėlė prie pat! Geras dešimt minučių ji man aiškino apie sauso ledo pavojus vaikams, einantiems į cirko mokyklėlę. Aš patylėjau, iš pradžių planavau atskelti kurčnebylios numerį, kaip tai pirmai veikėjai prie šiukšlių konteinerio. Bet paskui prisiminiau, kad aš taigi veido kauke neužsidengusi, taip kad pasinaudojau proga ir išraiškingai tai bobelei atrėžiau: “Considering all the dangers, I suggest that you keep an eye on your precious children, Miss.” Paskui apsisukau 180o kampu ir nupėdinau link savo mašinos.
Parvažiavus namo nutariau išeiti pasivaikščioti, nors ir sninga, ir vėjas. Nes nuotaika tokia buvo visai subjurusi ir visai nesekmadieninė. Pasiėmiau savo vaiką ir šuniuką, į kompaniją, dar fotiką ant kaklo pasikabinau, ir iškeliavom visi trys į mišką.
Gera buvo miške. Prisiminiau kaip pernai kovą aš pradėjau tuos pasivaikščiojimus, po laukus, kur nei gyvos dvasios. Tai buvo mano karantinės meditacijos, tie laukai, ir miškas. Po metų, žiūrėk, vėl tas pats. Traukiu ten, kur nėra žmonių, kad kam neduokdie neužlipčiau ant nuospaudų, perkeltine prasme. Parėjusi po pasivaikščiojimo įkėliau naujas miško nuotraukas į kompiuterį ir užvedžiau naują nuotraukų segtuvą, pavadintą Quarantine 2021.
Prieš eidama miegot dar pavarčiau naujai iš bibliotekos parsineštą Sami Tamimi knygą, Falastin. Perskaičiau skyrelį apie pabėgėlius, apie vieną tokią moteriškę, vardu Islam, jau kelinti metai begyvenančią vienoje pabėgėlių stovykloje tarp Palestinos ir Izraelio, Gazos ruože. Islam 35-eri, šeši vaikai, plius vyras. Gyvena pabėgėlių stovykloje, ankštame barake, apšaudymai ašarinėm dujom vyksta vos ne kasdien, per savo gyvenima ji dar niekada nėra buvusi prie jūros. Po tokio paskaitymo aš supratau, kad mano šiandieninės problemos, su aprėkimais dėl kaukių ir sauso ledo – tai ne problemos; tai tiesiog gėdingai banalu.
Geras buvo sekmadienis.
Aušra
* * *
Palikite komentarą
|
Nuts 
Eminem