Totoro Bento

Mano vaikai, kaip tikriausiai visi normalūs vaikai, yra turėję keletą nevalgymo fazių, kai viskas jiems buvo neskanu, nieko negalima buvo jiems įkišti į burną, o valgydinimas visiems buvo tikras nervų išbandymas. Jonui, mūsų vyresniąjam, tokių fazių buvo daug, o jaunesniąjam Juliui jų beveik visai nebuvo, gal tik keli paniurzgėjimai šian bei ten. Ne veltui tarp mano vaikų yra septynių metų skirtumas – per tuos septynis metus mes visi daug ko išmokom, todėl gimus Juliui mes su Shawn jau buvom patapę diplomuotais tėveliais-profesionalais, ir beibių maitinimas mums buvo grynas juokas (na gal ne visais 100% idealu, ir su Julium mums dar būdavo liūdnų dienų, bet buvo nepalyginamai lengviau, nei su Jonu. O jeigu mes turėsime dar trečią vaiką, tai su juo viskas bus visapusiškai tobula).

Augindama ir maitindama vaikus aš pastebėjau keletą dėsningumų, kuriuos perpratus, vaikų maitinimas mums gerokai supaprastėjo, kol galų gale išvis nebeliko su maistu susijusių neigiamų emocijų ir dramų. Maistas mano vaikams pasidarė geidžiamas, pietūs ir vakarienės tapo laukiami, jie pradėjo prašyti pagaminti vieną ar kitą patiekalą, ir jie nuoširdžiai džiaugdavosi šventinėmis vaišėmis ar ypatingomis valgomomis lauktuvėmis. Mano vaikai tapo gerais valgytojais, ne tik kad valgančiais daugmaž viską, bet ir sugebančiais mėgautis maistu.

Mokinimosi valgyti procesas mūsų šeimai iš pradžių nebuvo lengvas, ypač su Jonu. Ir tame nebuvo jokios Jono kaltės. Dabar, po daugelio metų vėl vertindama situaciją, aš galiu drąsiai pasakyti, kad dėl visų Jono nevalgumo fazių buvo kaltas ne vaikas, o netikęs mūsų gyvenimo ritmas, stresas, nežinojimas, kuris generavo dar daugiau streso, ko pasekoje mano vaikas kategoriškai atsisakydavo bent ką nors suvalgyti, o aš puldavau į paniką, kad mūsų Jonas ims ir numirs iš bado.

Nervus dar pakankamai gerai gadino pediatrų ir visokių nusimanančių mamyčių gasdinimai, knygose ir tėvų žurnaluose skaitomos rekomendacijos apie tai, kiek kokio amžiaus vaikas turi suvartoti baltymų, riebalų, geležies, ir viso kito, ir kokios klaikios bus pasekmės, jeigu, neduokdie tas vaikas tiek nesuvartos. Vienu žodžiu, aš galiu jums prisipažinti, kad mano gyvenime buvo etapas, kai jaučiausi esanti niekam tikusi motina, nesugebanti net pamaitinti savo mažylio. Tie laikai seniai pasiliko tolimoj praeity ir gilioj užmaršty.

Augindama Joną aš išmokau šių paprastų, bet esminių dalykų apie vaikų maitinimą, kurie vėliau, auginant Julių man nesvietiškai pasitarnavo:

1)      Jeigu vaikas nevalgus, tam turi būti kažkokios labai svarbios priežastys (liga, nuovargis, koks nors sveikatos sutrikimas, stresinės situacijos šeimoje, chaosas namuose, valgymo metu ir šiaip, bendrai, t.t.). Nevalgumas vėliau tampa įpročiu. Vaikas pats sau įsikerta į galvą, kad jis nieko nevalgo, ir tada net ir labai norint jam bus neįmanoma ką nors įkišti.

Kad padėtis nenugarmėtų į bedugnę, reikia skubiai surasti, kokios yra nevalgumo priežastys, ir tas priežastis kuo mikliau pašalinti, o ne versti visa kaltę ant vaiko, kuris, žinote, nevalgo.

2)      Šeimai atsisėdus prie stalo, negalima visa dėmesį sukoncentruoti į vaiko lėkštę, skaičiuoti mažylio kąsnius ir po keliasdešimt kartų raginti, kad jis nurytų dar bent vieną šaukštelį. Mano vaikai pradėjo normaliai valgyti, kai mes nustojom iš jų maitinimo daryti esminį įvykį. Visi susėsdavom prie stalo, nurinkdavom visus nereikalingus barškaliukus ir kitokius monus, visi sau valgydavom, kalbėdavomės, ir tuo pačiu maitindavom vaiką. Vaikas puikiausiai sudalyvaudavo vakarienėje, normaliai pavalgydavo, be visokiausių caksėjimų ir pričindalų.

3)      Vaikams paaugus, aš juos stengdavausi kuo daugiau įjungti į maisto gaminimo procesą – duodavau jiems paragauti nevirtų daržovių, papjaustydavau sūrio ar paberdavau uogų. Paskui iš viso to bendromis jėgomis mes pagamindavome vakarienę. Tada vaikui būdavo aišku, iš ko padaryta sriuba, ar troškinys, ar blynai, ir viskas būdavo daug skaniau.

4)      Paskutinė, ir bene esminė taisyklė, kurią nenuilsdama praktikuoju po šiai dienai, nors mano vaikai jau visai nebe maži (vienas jau net nebe vaikas, o visas dramblys) yra ši: norint kad vaikai gerai valgytų, jiems reikia duoti pasirinkimo laisvę. Jie patys gali savarankiškai nuspręsti, koks sūris jiems patinka ir kokia mėsa, ar tepti majonezą, ar garstyčias, ar dėti pomidorą, ar salotos lapą. Jeigu mano vaikinas pats sumuštinio pasigaminti dar nemoka, tai aš jo paklausiu, ko ir kiek jam dėti. Dažniausiai reikia dėti tą patį, ką deda vyresnysis brolis. Bet kartais būna ir išimčių.

Aš stengiuosi serviruoti “nesurinktą” maistą, kiekvieną sudedamąją patiekalo dalį atskirai, su galimomis variacijomis. Aš jokiu būdu neprikraunu vaikams lėkščių ir neprisakau, kad jie privalo viską iki krislo suvalgyti. Jie žino, kad reikia valgyti tiek, kiek jie nori. Jie žino, kad valgant nereikia skubėti, nes maistas, taip pat, kaip ir kita baisiai įdomi ir svarbi veikla, niekur nepabėgs. Jiems visada primenu, kad nereikia persivalgyti. Valgant nereikia jokių pašalinių užsiėmimų. Aš išjungiu televizorių. Mes kuo toliau nukišam visą elektroniką. Visi į savo lėkštes įsidedam tai, kas patinka, visi susėdam prie stalo ir valgom.

Ačiū, kad skaitėte.

Aušra

Related Tags

jautiena, kiaušiniai, pomidorai, ryžiai, salotos, smidrai, žuvis, braškės, kopūstai,

Panašūs Receptai

Pošventiniai pusryčiai iš likučių
Gruodis 28, 2015 Le Pain Quotidien
Spalis 17, 2012 Nibbles & Bits
Gegužė 07, 2016 Happy New Year of Snake!
Vasaris 09, 2013 Skaitytoja Ksenija
Kovas 24, 2014 Quiche
Kovas 18, 2015

Palikite komentarą

ŽanetaGegužė 20 2014, 04:25 AM

Miela Aušra, jau seniai skaitau jūsų tinklaraštį, bet kažkaip vis lietuviškai pasikuklinu jums parašyti ar pakomentuoti. Labai dėkoju, kad skyrėt laiko parašyti šiuos patarimus apie vaikų nevalgumą. Mano beveik keturių metų sūnus taip pat mina savo kulinarinį kelią ir man kartais tikrai sudėtinga įtikinti paragauti kokį lietuvišką bulvinį blyną ar koldūnus, kai tėtis tuo tarpu gali nepriekaištingai pagaminti vol-au-vent ar iškepti flamandiškų vaflių. Tuomet gudrauju ir idėjų pasisemiu pas jus. Visai neseniai sūnus teiravosi, kada vėl kepsiu Nigellos Lawson apelsinų pyragą :) Esu jums dėkinga už tai, kad sugebat receptus pateikti taip, jog juos įgyvendinti pasidaro visai nesudėtinga ir nebaisu. Labai lauksiu naujų receptų ir tiesiog įrašų. Iki šiol prisimenu, kaip visoms savo draugėms išsiunčiau jūsų įrašo 40-mečio proga nuorodą. Labai patiko :) Jūsų tekstai įkvepia, o tai gali ne kiekvienas. Linkiu jums ir šiam tinklaraščiui daugiau skaitytojų.

AusraGegužė 20 2014, 10:38 AM

Zaneta, didelis aciu uz visus siltus zodzius; ir uz tai, kad skaitote; man be galo malonu zinoti, kad blogas yra naudingas ir idomus; o del vaiku maitinimo, tikra tiesa - be gudravimo su vaikais nepaseisi; bet manau, kad ateis laikas, kai nebereikes gudrauti; jie islavins savo skonius, suras tai, kas jiems patinka ir kas nepatinka; as tik stengiuosi, kad jie neturetu visokiu issigalvotu (ar kulturiskai primestu) stigmu apie maista; o visa kita susiformuos savaime; ir dar - koks saunus Jusu tetis! as net nezinau, kas per daiktas yra flamandiski vafliai, arba vol-au-vent; panasu, kad jis yra tikras virtuozas virtuveje; dar karteli aciu uz toki malonu komentara;

ŽanetaGegužė 21 2014, 02:14 AM

Miela, Aušra, iki šiol gerai prisimenu jūsų įrašą apie išsigalvotas vaikų alergijas maistui ir t.t. Vakar kaip tik skaičiau interviu su Susie Orbach, žymia Londono psichoanalitike, kuri patvirtino, kad net penkiametės mergaitės jau pradeda kai ko nevalgyti, nes rūpinasi savo formomis. Mane tai sukrėtė ir esu dėkinga, kad puoselėjat požiūrį, jog valgyti reikia viską, išragauti reikia viską. Esu skaičiusi maisto tinklaraščius, kuriuose teigiama, kad to nevalgykit, oi, čia dar paskaičiuokim kalorijas ir t.t. Iš karto nustojus skaičius, nes kaip galima gaminti, jei maistas tau atgrasus ar atrodo \\\"pavojingas\\\". O juk vaikai viską mėgdžioja, išmoksta iš tėvų ir aplinkos. Todėl esu jums dėkinga, kad kiekvienas receptas yra istorija, kiekvienas produktas vertas dėmesio. O gudrauti man tenka todėl, kad tėtis (mano vyras yra flamandas) iš tiesų moka gerai gaminti, o lietuviški patiekalai yra gana riebūs ir kartais tikrai neišvaizdūs. Niekad nepasiilgsu kugelių ir cepelinų, todėl ieškau įdomesnių receptų, kad galėčiau neprasčiau nei tėtis pagaminti maistą. Dabar man didžiulis iššūkis, artėjančiam sūnaus gimtadieniui pagaminti desertą, neturint orkaitės namie. Nesinori tiramisu ar kokių želė. Dairysiuos jūsų tinklaraštyje, tikriausiai esu ką praleidus ar pamiršus, kad gaminot nekeptą tortą ar pyragą. David Leibovitz įrašas privers ir mane nusipirkti madeleines formeles ir laukti naujos orkaitės :)

AusraGegužė 21 2014, 11:16 AM

Zaneta, nera nieko liudniau uz penkiamete, kuri skaiciuoja kalorijas; as manau, kad galima gerai maitintis ir neisivarius sau visokiu neuroziu; vietoj to, kad skaiciuoti kalorijas ir iki isprotejimo skaityti etiketes ant pakuociu, butu daug paprasciau pasikliauti sveika nuovoka; as pati taip darau, ir vaikus to paties mokau; o kitiems patarimu nedavineju; kiekvienam savo; lietuviska tradicini maista as gaminu gana daznai: burokelius, saltibarscius, balandelius, kiauliena ir raugintus kopustus, zemaiciu blynus, bulvinius blynus (su rukyta lasisa ypac skanu!), kisieliu, slizikus, silke,...; oi daug ka; yra labai daug gardziu lietuvisku patiekalu; ir atrodo jie labai gerai; o svarbiausia - tai mano (ir tuo paciu mano vaiku) kulturinis paveldas, todel gaminu tuos patiekalus, kad jiems jie butu pazistami, o ne kazkoks maistas is kosmoso; prisipazinsiu, kad nei kugelio, nei cepelinu niekada gyvenime nesu gaminusi; gal as visai ne lietuve?

AusraGegužė 21 2014, 11:20 AM

o del nekeptu desertu - galima daryti ledu torta; mano vaikams toks variantas tikrai tiktu; cia vienas neblogas smitten kitchen tortas (kuri as pernai vasara nukopijavau savo penkiamecio gimtadieniui): http://vaikaivanile.com/post-242-Hot-Fudge-Sundae

Atsakyti į komentarą

IndrėGegužė 19 2014, 07:28 PM

Aušra, labai pralinksminot:) Pati turiu penkių mėnesių dukrytę, todėl tokie objektyvūs komentarai labai šaunūs. Labai atitinka mano nuomonę dėl vaikų (netgi suaugusių) valgymą. Ypač kas liečia televizorių ir kitus elektro reikalus. Plius dar nesenai perskaičiau knygą "Vaikų auklėjimas pagal prancūzus", tai pasirodo vaikai tikrai sugeba ir gali valgyti viską ir ramiai. O bento dėžutėmis domiuosi jau senokai, galima rasti tikrų jų meno šedevrų :) Yra net tam tikrų taisyklių jas pripildant. Neveltui japonų išmislas :))

AusraGegužė 20 2014, 12:25 AM

Indre, aciu uz grazius zodzius; jeigu dukrytei tik 5 menesiai, tai jums dar visas tikro valgymo smagumas pries akis; kitu patarimai ir knygos daugeliu atveju pravercia, bet savo kailiu esu isitikinusi, kad tai, kas tinka vieniems, visai nebutinai tiks kitiems, todel as manau, kad kiekviena seima sudaro ir ismoksta savo taisykles ir ritualus; valgymo ritualai - ne isimtis; o kuo skiriasi vaiku auklejimas pagal prancuzus nuo vaiku auklejimo pagal lietuvius? mano namuose gyvena trys suauge lietuviai (mano mama, tetis ir as); vaiku auklejimo klausimais musu visu triju nuomones skiriasi kaip diena ir naktis;

Atsakyti į komentarą

GiedrėGegužė 16 2014, 04:36 AM

Labai patiko skaityti! Pravers šie patarimai kai turėsiu savų vaikų:))

AusraGegužė 16 2014, 12:44 PM

Aciu, Giedre; labai malonu, kad patiko;

Atsakyti į komentarą

VilmaGegužė 16 2014, 04:30 AM

Tai bent išradingumas pietų dėžutėse!!! Labai smagios idėjos ;)

AusraGegužė 16 2014, 12:46 PM

Vilma, ne mano cia isradimas; bento dezeles Totoro motyvais gana populiaru; man drauge kazkada uzrode;

Atsakyti į komentarą