SİMİT

Rugsėjis 19, 2013 m Pusryčiai, Užkandžiai,
Komentarai (0)

Aš retkarčiais vis pagalvoju, kas būtų, jeigu….

Kas būtų, jeigu, pavyzdžiui, mano ūgis būtų ne metras aštuoniasdešimt su uodega, o, tarkim, metras šešiasdešimt. Tada aš galėčiau nešioti pačius gražiausiaus batus su pačiais aukščiausiais kulnais ir platformomis, o plaukus galėčiau susikelti taip, kaip Pink.

Kas būtų, jeigu aš būčiau ne mokslininkė, o pavyzdžiui, dantistė?

Arba jeigu aš neturėčiau vaikų?

Arba jeigu aš gyvenčiau ne JAV, o kokioje nors kitoje šalyje; pavyzdžiui, kur nors Artimuosiuose Rytuose?

O kas būtų, jeigu aš būčiau dantistė, turėčiau vaikų, ir ne vieną arba du, o, tarkim, kokius penkis; ir dar priedo gyvenčiau šalyje, kur vyksta nepabaigiamas karas? Apie šitą variantą aš pagalvoju daug dažniau, negu apie galimybę nešioti Pink šukuosenas arba aukštakulnius batus. Kiekvieną kartą, kai pasaulio žiniose pradeda dominuoti karo įvykiai Artimuosiuose Rytuose, aš vis pagalvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu ten būtų mano namai.

Kažkada labai seniai aš gana rimtai svarsčiau galimybę gyventi tuose kraštuose. Tada aš gyvenau Lietuvoje, savo tėvų namuose, ir gyvenimas svetur, kur visada šilta, kur oras kvepia za’atar, cinamonu ir Viduržemio jūra, man atrodė tikra egzotika. Įspūdį apie tų kraštų kultūrą bandžiau susidaryti stebėdama savo draugus, jų šeimas, ir klausydamasi jų pasakojimų apie gyvenimą TEN. Gyvenimas TEN man atrodė visiškai kitoks, negu tas, kurį aš gyvenau Lietuvoje, bet manęs tie skirtumai negąsdino. Aš laiką leidau arabiškai kalbančio jaunimėlio draugijoje ir dažniausiai visai gerai jausdavausi. Man kartais nusibosdavo vos ne kasdien vykstantys jų vakarojimai iki išnaktų; ir dar tiršti cigarečių dūmų debesys, ir tranki muzika, kuri visada buvo leidžiama per garsiai; ir vyrų šokiai; ir audringi politikavimai; ir tas fakatas, kad toje kompanijoje aš dažniausiai būdavau vienintelė moteriškos lyties atstovė. Aš žinojau, kad bet kurią minutę galiu pakilti ir visa tai palikti. Todėl ramiai sau stebėdavau tuos kitokius papročius ir kartais net pagalvodavau, kad visai galėčiau ir pati taip gyventi. Dabar, praėjus daugeliui metų po tų ilgų, arak’u sulaistytų pavakarojimų aš tikrai žinau, kad tame pasaulyje gyventi negalėčiau.

Gyvenimas susiklostė taip, kad man neteko rinktis tarp gyvenimo Artimuosiuose Rytuose ir gyvenimo kitur. Nespręsta buvo už mane. Nuspręsta buvo teisingai, nes tas gyvenimas buvo ne man. Aš negalėčiau po keliolika kartų per dieną virti kavą atsitiktinai užklystantiems lankytojams. Aš negalėčiau aukoti savo sekmadienio rytų pasibuvimams su giminėmis. Skaičiau Jolitos iš “Surfing the World Cuisine” įrašą apie sekmadienio rytais pas ją užgriūvantį visa tuntą močiučių, tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, su glėbiais pyragų, pyragėlių ir turguje ką tik nusipirktų “market greens”; skaičiau ir žinojau – aš taip negalėčiau. Man toks masinis giminių apsilankymas nei iš šio nei iš to, ir dar ankstų sekmadienio rytą, būtų vienas vienintelis mano gyvenime. Giminės, draugai, bendravimas yra labai svarbu, bet sekmadienio rytai yra mano asmeninis laikas. Tai mano ritualas. Tai šventa. Kaip mišios. Tame mano sekmadieninio ryto rituale nėra iki lubų pyragėliais ir petražolėmis nukrauto stalo. Sekmadienio rytą į mano namus užgriuvę gausūs giminaičiai būtų išprašyti už durų, su visais jų atsineštais žalumynų glėbiais. Toks apsilankymas antrą kartą tikriausiai nepasikartotų.

Ir dar vienas pavyzdys panašia tema. Mano sesuo neseniai pasakojo istoriją, kaip ji turėjo pašnekesį su žmogeliu iš Sirijos. Jiems besikalbant mano sesei išaiškėjo toks nekaltas faktas, kad tas vaikinukas nesupranta žodžio “kuklus” (angl. modest). Ji bandė jam parinkti sinonimų (humble, timid, moderate, etc.), bandė paaiškinti kitais žodžiais, ką reiškia būti kukliu žmogumi. Po ilgokos diskusijos Linai galų gale paaiškėjo, kad vyrukas nesupranta ne žodžio rekšmės, bet pačios sąvokos. Tokios sąvokos, kaip “timid” arba “moderate” jo gimtojoje kultūroje paprasčiausiai nėra. Tai va, pasiklausiusi tos istorijos aš iškart pagalvojau, kad gyvendama tokioje kultūroje, kur ne vien tik mano kalba, bet ir mano kultūrinės sampratos aplinkiniams būtų nesuprantamos, aš jausčiausi visiškai pasimetusi. Su kuo tada reikėtų pasikalbėti? Kas būtų tas žmogus, kuris mane suprastų iš pusės žodžio? Tokio žmogaus nebūtų. Baisu net pagalvoti.

Aš manau, kad gimtoji kultūra ir papročiai žmones užprogramuoja. Mano programinė įranga neveiktų toje aukščiau paminėtoje aplinkoje. Įvyktų taip vadinamas kultūrinis šokas, ir aš tada stačia galva nerčiau į tą mūsų tautinius papročius skiriančią bedugnę. Kaip gerai, kad man taip neatsitiko.

Aušra

P.S. Cenk Sönmezsoy yra turkas gyvenantis Turkijoje. Jis kurį laiką gyveno San Francisco, bet kažkuriuo momentu paliko JAV ir grįžo atgal į Stambulą. Dabar jis rašo ypatingai gražų ir vertingą blogą Café Fernando. Viename savo blogo įrašų Cenk įdėjo turkiškų riestainių simit receptą. Riestainiai maišomi su raugu, o valgomi užsigeriant arbata, nes Turkijoje, anot Cenk, viskas užsigeriama arbata. Aš irgi ištisai geriu arbatą. Na o su raugu kepta duona yra tiesiog neatskiriama lietuviško identiteto dalis. Gal visgi mūsų kultūras skirianti bedugnė nėra tokia jau pasibaisėtinai gili?

Turkiški riestainiai SİMİT

Pagal Café Fernando receptą

Tešlai:

150 g duonos raugo

¼ šaukštelio sausų mielių

280 g šilto vandens

1 šaukštas (20 g) melasos

490 g miltų

1+1/4 šaukštelio jūros druskos

Aptepimui:

2 šaukštai (40 g) melasos

1/2 stiklinės (120 g) verdančio vandens

200 g skrudintų sezamo sėklų

Į mikserio dubenį sudėti raugą, mieles, supilti vandenį ir išplakti šluotele iki vientisos masės.

Į dubenį su raugo mišiniu persijoti miltus. Maišyti mikseriu tešlos minkymui skirtu antgaliu, mikserį nustačius ant žemiausio greičio, maždaug 2 – 3 minutes. Padidinti greitį ir dar minkyti maždaug 7 – 8 minutes, kol tešla taps vientisa ir elastinga. Tešlą uždengti maistine plėvele ir palikti kambario temperatūroje maždaug 30 minučių.

Tešlą pirštais sugnaibyti į graikiško riešuto dydžio gabalėlius, suberti druską ir minkyti maždaug 5 minutes, kol druska tolygiai pasiskirstys po visa tešlą. Tešlą uždengti maistine plėvele ir palikti kambario, kad pakiltų, maždaug 2 – 2,5 valandos.

Dvi plačias kepimo skardas ištiesti sviestiniu popieriumi. Tešlą padėti ant miltais pabarstyto paviršiaus ir padalinti į šešias lygias dalis. Kiekvieną dalį iškočioti į poros centimetrų storio cilindrą, perpjauti išilgai pusiau, abi tešlos juosta suspausti viename gale, ir susukti tarsi virvę, suspausti kitą gala ir suformuoti žiedą. Dėti ant paruoštos skardos. Paruoštus žiedus palikti kambario temperatūroje, kad pakiltų, maždaug 30 – 40 minučių.

Orkaitę įkaitinti iki 260oC.

Melasą supilti į didelį dubenį, užpilti verdančiu vandeniu ir išplakti šluotele, kol melasa pilnai ištirps. Į kitą dubenį supilti sezamo sėklas.

Tešlos žiedus po vieną merkti į melasos tirpalą, pakėlus leisti skysčiui šiek tiek nuvarvėti, dėti į dubenį su sezamo sėklomis, apvolioti iš abiejų pusių ir dėti ant popieriumi ištiestos skardos.

Orkaitės temperatūrą sumažinti iki 205oC. Kepti po vieną skardą iš karto maždaug 25 minutes, kol riestainiai taps auksinės spalvos. Atvėsinti ant grotelių. Tiekti šiltus.

Sourdough SİMİT

Recipe from Café Fernando

Dough:

5.25 ounces (150 g) sourdough starter

¼ teaspoon active dry yeast

1 cup + 3 tablespoons (280 g) lukewarm water

1 tablespoon (20 g) molasses

1+1/4 teaspoons (10 g) fine sea salt

Coating:

2 tablespoons (40 g) molasses

1/2 cup (120 g) water, boiling

1+1/4 cups (200 g) sesame seeds, toasted

Put the sourdough starter and yeast in the bowl of a stand mixer, add water and molasses and whisk to dissolve completely.

Switch to a dough hook, sift in flour and mix on slow speed for 2-3 minutes, then increase the speed to medium-high and mix for 7-8 minutes more, until you obtain a smooth and slightly sticky dough. Cover with plastic and let rest for half an hour at room temperature.

Tear the dough into walnut-sized pieces, add salt and mix on medium-high speed for 5 minutes, until the dough comes together and absorbs the salt completely. Cover with plastic and let rise until doubled in volume, for 2-2.5 hours at room temperature.

Line two baking sheets with parchment paper and set aside. Scrape the dough onto a floured surface, flatten and divide into six equal pieces, each about 5.25 ounces (150 g). Roll each piece into a 35-inch-long and an-inch-thick strand, cut lengthwise in the middle, place two pieces side-by-side, pinch the ends, twist the strands by rolling in opposite directions from each end and pinch to join the ends. Place the rings on baking sheets, cover loosely with plastic and let rise for about 30 - 40 minutes

Preheat the oven to 500F.

Pour molasses into a bowl big enough to fit a shaped dough ring, pour boiling water on top and whisk to dissolve the molasses completely. Put the sesame seeds in another large, shallow bowl.

One roll at a time, dip them into the water, lift and wait for a few seconds to drain the excess water, place them on the sesame seeds, press slightly, turn over and press slightly again, this time to encrust the other side and transfer them to the baking sheets. During this process, simits will stretch naturally and will measure around 7 inches in diameter.

Decrease the oven temperature to 400 F and bake, one tray at a time, until golden, for about 25 minutes. Cool on a rack and serve while still warm.