Kam reikia blogerio?

Lietuviškai apie maistą rašančių blogerių ratelyje dažnai užeina kalbos apie viešus pasirodymus už blogo ribų: publikacijas žurnaluose, kituose tinklapiuose, visokiausiuose portaluose, receptų svetainėse, reklaminiuose stenduose ir panašiai. Vaikai ir vanilė jau įpusėjo trečiuosius savo gyvavimo metus, todėl ir aš kelis kartus esu susilaukusi dėmesio ir siūlymų bei prašymų bendradarbiauti; porą kartų esu pasisiūliusi pati. Prašymai ir siūlymai pas mane neplūsta srautais; tik retkarčiais, ir tik vienas kitas, bet iš tų negausių galimybių, o taip pat pasiklausiusi kitų blogerių pasakojimų, aš susidariau pakankamai gerą vaizdą apie tai, kam reikia maisto blogerio; ne to paties geriausio, visiems žinomo ir labai visų mylimo, bet to vidutiniško, eilinio maisto blogerio – kam jis gali būti įdomus ar reikalingas?

Visus man tekusius pasiūlymus ir bendradarbiavimus aš galėčiau suskirstyti į tris pagrindines kategorijas:

1) Džiaugsmas vienas. Bendradarbiavimas atneša kalnus pasitenkinimo (bent jau man); tenka padirbėti daugiau, nei įprastai, bet rezultatas atperka visas pastangas. Tokio teigiamo bendradarbiavimo pavyzdžiai:

· Maisto tinklaraštininkų žurnalas “Debesys”

· Kulinarinis žurnalas “Virtuvė”

· Knyga “Gyventi skanu”.

Aš džiaugiausi galėdama prisidėti prie šių puikių leidinių. Jaučiausi ne visai verta ar tinkanti, vis bijojau, kad receptai bus nuobodūs, arba nuotraukos netiks. Tokie bendradarbiavimai skatino pasitempti. Įrašų kūrimas visada būdavo bendras procesas; tardavomės dėl receptų ir dėl tekstų, dėl išdėstymo maketuose, dėl spalvų, dėl šriftų. Galutinis rezultatas visada pranokdavo mano lūkesčius. Viskas atrodydavo daug gražiau ir stilingiau, negu aš pati kada nors padaryčiau ar sugalvočiau. Darbas “Debesyse” buvo daugiausiai pastangų reikalaujantis užsiėmimas, bet man nebuvo gaila nei laiko, nei energijos. “Virtuvė”, padėkodama už straipsnį, man atsiuntė kelias žurnalo su mano straipsniu kopijas ir dar šešių mėnesių prenumeratą. “Gyventi skanu” man atsiuntė kelias papildomas knygas, nes matyt žinojo, kad jas nusipirkti man nebus lengva. Net prašinėti nereikėjo.

2) Tuščių vietų kamšymas. Iš pradžių atrodo, kad viskas lyg ir tvarkoje: ateina pasiūlymas publikuotis šian bei ten; redaktorius (arba redaktoriaus patikėtinis) jau yra tiksliai nusižiūrėjęs blogo įrašą, kurį norėtų publikuoti savo tinklapyje/žurnale; tada jis/ji parašo blogeriui gražų laišką ir prašo leidimo viską perkopijuoti; dar paprašo didesnio formato nuotraukų, kad žurnale viskas gražiau atrodytų. Kai viskas persiunčiama, redaktorius dažnai patingi net padėkoti; niekada net neužsimenama apie maketo peržiūrą prieš publikaciją, arba apie galimą žurnalo kopijos atsiuntimą po publikacijos. Medžiaga gauta, tuščios vietos užkamšytos, taigi darbas baigtas; tiek juos ir tematė.

Iš šiai kategorijai priskirtinų atvejų man labiausi įsiminė du epizodiniai bendradarbiavimai; vienas - su portalu “Vaiko kambarys”, o kitas – su žurnalu “Tavo vaikas”. 

• Vaiko kambario redaktorė (o gal redaktorės pavaduotoja, jos vardas, jei teisingai pamenu, buvo Indrė) man parašė labai saldų laišką apie tai, kaip ji myli mano blogą, kaip uoliai viską skaito ir kaip viskuo ten žavisi. Laiško gale redaktorė lyg tarp kitko užklausė, ar aš pati turiu vaikų (mat jų žurnalas apie vaikus, skirtas mamytėms ir tėveliams, tai visai logiška yra paklausti, ar aš turiu vaikų). Aš po to jos klausimo susimąsčiau – kurią vietą mano bloge ta redaktorė taip uoliai skaito, kad iki šiolei taip ir nesužinojo, ar aš turiu vaikų. Matyt skaitymas apsiribodavo paraštėmis, nes jeigu iš tiesų, kaip rašė, būtų skaičiusi blogą, tai klausimai apie vaikų turėjimą nekiltų.

Vaiko kambariui aš tada parašiau straipsnį, jį portalas apkaišė labai dailiomis nuotraukomis, nukopijuotomis iš kitų blogų. Kai aš redaktorės užklausiau, ar tų nuotraukų autoriai bent yra informuoti apie tai, kad jų nuotraukos ten sudėtos, redaktorė nugrimzdo į mirtiną tylą ir iš ten nebeišniro.

• Tavo Vaikas pirmą kartą man parašė pernai pavasarį; paprašė pagaminti ir nufotografuoti kažką velykiško, vaikiško ir saldaus. Aš tada jiems prikepiau kiškių, nusiunčiau nuotraukas, redakcija į tai net nesureagavo. Nei mur-mur. Po kelių savaičių tylos aš pati jiems pradėjau barškinti į duris ir klausinėti, ar geri tie kiškiai, gal kas negerai. Redakcija burbtelėjo tik tiek, kad jiems tų kiškių nebereikia; jie nusprendė velykinį žurnalo numerį daryti be maisto. Tiek tos bėdos – aš kiškių nuotraukas sudėjau į savo blogą, sausainius mano vaikai sukirto; jokio nuostolio.

Prieš porą savaičių vėl gavau saldų laiškelį iš Tavo Vaiko redakcijos. Man parašė Eglė; gyrė, kaip viskas mano bloge fantastiška ir dieviška, kokia ji uoli sekėja ir fanė, ir kaip ji norėtų šį bei tą iš mano blogo į savo žurnalą perpompuoti. Eglė jau išsirinko vieną įrašą, kurį norėtų nusikopijuoti, ir man į facebook’ą jau siunčia nuorodą. Atsidarau nuorodą – ten velykinis įrašas, kurį pernai paruošiau žurnalui “Debesys”. Aš Eglei rašau, kad gal ji nepastebėjo, jog tas metų senumo įrašas jau buvo publikuotas kitame žurnale. Ar Tavo Vaikas norės dubliuotis? Eglė rašo: “ok, labai skirtingi zurnalai ir erdves nieko tokio, nes tie zuikiai nerealus :))”. Kokie zuikiai? Tame įraše, kurio ji prašo, nėra jokių zuikių. Pasirodo, Eglė susipainiojo – ji nori ne Velykų stalo, o zuikių sausainių nuotraukų. Tų pačių zuikių, kurių ji pernai nenorėjo. Dabar Eglė zuikių nori, bet prieš man parašydama nepasivargino perskaityti prie tų zuikių parašytą tekstą. Nes jeigu būtu perskaičiusi, tai žinotų, kad ten aš nedviprasmiškai pasisakiau apie jų žurnalą. Štai jums ir uoli blogo sekėja bei ištikima fanė. Aš Eglei zuikių nuotraukų antrą kartą jau nebesiunčiau. Patariau jų paieškoti savo kompiuteryje – tikriausiai guli kažkur giliai užsimetę. Dar paprašiau, kad Tavo Vaikas mano blogą išbrauktų iš skylių kamšymui skirto sąrašo ir daugiau į mane panašiais klausimais nebesikreiptų.

3) Akiplėšos ir vagys. Į šią kategoriją sukrenta visi tie atvejai, kai blogeriai visai netyčia savo nuotraukas arba ištisus įrašus su receptais randa kituose tinklapiuose, arba juos pamato Maksimos reklaminiuose stenduose, arba Lietuvos Ryte, arba kur kitur. Nuotraukos ir įrašai būna tiesiog nukopijuojami, neatsiklausus, nepaprašius ir nepadėkojus. Tokius tipus prirėmus prie sienos, vogtas turinys geriausiu atveju būna pašalinamas, bet dažniausiai blogeris prieš tai būna nemenkai apdergiamas, atseit ieško to, ko nepametęs; internetas – vieša vieta, kas ką nori, tą daro. Aš pati su tokiais akiplėšiško vagimo atvejais nesusidūriau, todėl konkrečių pavyzdžių neturiu, bet apie visokius vaginėjimus esu pakankamai prisiklausiusi iš kitų blogerių. Visų tų išminčių, kurie mano, kad galima paprasčiausiai paimti ir nukniaukti patikusį daiktą, aš nekenčiu visa širdimi. Manau, kad toks akiplėšiškas vaginėjimas yra niekingas ir šlykštus.

Susumuojant darosi aišku, kad blogerių daug kam reikia; žurnalams ir portalams, knygų ir reklaminių lankstinukų leidėjams. Daug kas nori mūsų nuotraukų ir receptų; retkarčiais dar paprašo ir kažką parašyti. Aš iki šiol pakankamai dosniai dalinau ir receptus, ir nuotraukas; daugmaž visiems, kas paprašydavo. Galvojau – negi gaila; juk tai abibusė nauda. Žurnalas publikuoja straipsnį ir tuo pačiu pareklamuoja mano blogą, man parūpina daugiau skaitytojų. Bet ilgiau pamąsčiusi, o taip pat pasiklausiusi kitų blogerių nuomonių apie panašius atvejus, aš supratau, kad dažnai iš tokio taip vadinamo abipusio bendradarbiavimo niekam nėra jokios naudos, nes dauguma tokių bendradarbiavimų yra gryniausias falšas. Tie, kurie prašo mano nuotraukų ar receptų, mano blogo dažniausiai nėra skaitę ir jo niekada neskaitys. Jie man parašė, nes google paieška jiems išmetė nuorodą į Vaikus ir vanilę. Jie atsivertė tinklapį, akimis permetė nuotraukas, pagalvojo, kad tiks, susirado mano kontaktus ir parašė falšo pilną laiškelį. Tokiems portalams ir žurnalams nesvarbu, ar juos pačius kas nors skaitys; antraip į savo puslapius jie nekištų kažkokių senų, iš kitur perspausdintų įrašų, prieš tai juos apkaišę pusėtinomis nuotraukomis, ir tokio makalo savo leidinyje nepublikuotų.

Na o ko iš tokių bendradarbiavimų tikisi blogeris? Aš nemanau, kad už savo įrašus blogeriai nori dosnių honorarų ar kitokio daiktinio atlygio. Vargu ar yra tokių, kurie naiviai tikisi vieną gražią dieną iš savo blogo susikrauti turtus. Bet aš tikrai žinau, kad visi iki vieno internete rašantys tinklaraštininkai nori, kad juos skaitytų. Aš noriu, kad mano blogą skaitytų. Aš noriu fanų, ištikimų sekėjų, kurie žino, kiek aš turiu vaikų, kokie jų vardai, ir kuo jie užsiima. Aš noriu bendrauti su tais žurnalų redaktoriais, kurie, prieš prašydami leidimo nukopijuoti mano nuotrauką, bent jau nepatingi perskaityti tai, ką prie tos nuotraukos aš parašiau.

Ačiū, kad skaitėte.

Aušra

Citrininiai keksiukai su citrininiu įdaru ir braškiniu kremu

Pagal receptus iš šių šaltinių:

Thomas Keller | Ad Hock At Home

Good Thymes and Good Food

Vintage Trinkets

Keksiukai:

3 stiklinės* miltų

2 šaukšteliai kepimo miltelių

½ šaukštelio valgomosios sodos

170 g sviesto, kambario temperatūros

2 ¾ stiklinės cukraus

1 šaukštelis citrinų esencijos

2 šaukšteliai tarkuotos citrinų žievelės

1 ¼ stiklinės pieno arba pasukų

6 kiaušinių baltymai

*1 stiklinė = 236 ml

Orkaitę įkaitinti iki 175oC. Keksiukų formeles iškloti popierėliais.

Kartu persijoti miltus, kepimo miltelius, sodą ir druską.

Į mikserio dubenį suberti cukrų ir tarkuotą citrinų žievelę, pertrinti prištais, kol gerai išsimaišys. Į cukrų sudėti sviestą, išmaišyti ir sukti kol masė taps puri, maždaug 5 minutes. Įmaišyti citrinų esenciją. Per tris kartus suberti miltų mišinį, pakaitomis su pienu (arba pasukomis): miltai-pienas-miltai-pienas-miltai.

Į švarų dubenį sudėti kiaušinių baltymus. Plakti mikseriu, kol išputos. Padidinti mikserio greitį. Nenustojant plakti, į baltymus pamažu berti likusį cukrų (1 ¼ stiklinės) ir plaktiiki standžių putų.

Į tešlą įmaišyti trečdalį baltymų masės, paskui sukrėsti likusius baltymus ir atsargiai išmaišyti, kol neliks baltymų ruožų. Tešlą sukrėsti į paruoštas formeles, pripildant maždaug ¾ formelių tūrio, Kepti 18 – 20 minučių, kol medinis krapštukas, įbestas į keksiuko vidurį, liks sausas. Traukti iš orkaitės. Dėti ant grotelių ir palikti, kad pilnai atvėstų.

Įdaras:

1/2 stiklinės citrinų sulčių

100 g sviesto

115 g cukraus

1 kiaušinis

3 kiaušinių tryniai

Vidutinio dydžio puodelyje ant vidutinio karštumo ugnies kaitinti citrinų sultis ir sviestą, kol sviestas ištirps. Dubenėlyje išplakti kiaušinius, kiaušinių trynius ir cukrų. Į kiaušinių masę, pastoviai plakant, plona srovele pilti karštą ctirinų sulčių-sviesto mišinį. Viską perpilti atgal į tą patį puodą, kuriame buvo kaitinamos sultys. Kaitinti ant vidutinio karštumo ugnies, pastoviai plakant, kol masė sutirštės. Nukelti nuo ugnies. Palikti, kad atvėstų.

Kremas:

¼ stiklinės braškių tyrės, šviežios arba šaldytos

115 g sviesto, kambario temperatūros

230 g grietinėlės sūrio, kambario temperatūros

1 šaukštas vanilės esencijos

Žiupsnelis druskos

3 4 stiklinės cukraus pudros

Mikseriu išsukti sviestą ir sūrį iki purumo, maždaug 3 – 4 minutes. Sudėti vanilę, druską ir braškių tyrę. Išmaišyti. Po 1 stiklinę dėti cukraus pudrą, kol kremas taps norimo tirštumo.

Keksiukų formavimas:

Keksiuko viršuje mažu aštriu peiliu išpjauti nedidelę duobutę, ją užpildyti 1 šaukšteliu įdaro; kremą sukrėsti į konditerinį maišelį su antgaliu. Kremą dekoratyviai išspausti ant keksiukų viršaus. Dekoruoti pabarstukais arba popieriniais keksiukų papuošimais.

Lemon Cupcakes with Lemon Curd Filling and

Strawberry Cream Cheese Frosting

Adapted from these sources:

Thomas Keller | Ad Hock At Home

Good Thymes and Good Food

Vintage Trinkets

Cupcakes: 3 cups flour

2 teaspoons baking powder

½ teaspoon salt

12 tablespoons butter, at room temperature

2 3/4 cups sugar

1 teaspoon lemon extract

2 teaspoons lemon zest

1 1/4 cups milk or buttermilk

6 egg whites, at room temperature

Preheat oven to 350 degrees. Line muffin tins with paper liners.

Sift together flour, baking powder and salt into a bowl.

In the bowl of a stand mixer fitted add 1 ½ cups sugar and lemon zest. Rub together with your fingers until sugar is fragrant. Add butter and beat at medium speed to combine. Increase speed to medium-high and beat, scraping down the sides as necessary, until the mixture is pale and thick, about 5 minutes. Beat in lemon extract, then add the dry ingredients in 3 additions, alternating with the milk (or buttermilk) in 2 additions.

Put the egg whites in the clean mixer bowl and whisk on medium speed until the whites begin to foam. Increase the speed to medium-high and slowly add the remaining 1 ¼ cups sugar, then beat on high until the meringue is thick and glossy and holds stiff peaks. Fold one-third of the whites into the batter to lighten it, then fold in the remaining whites.

Scoop out the batter into prepared muffin tins. Bake for 18 – 20 minutes, or until a toothpick inserted in the center of a cupcake comes out clean. Remove the cupcakes from the oven and let cool to room temperature on a cooling rack.

Lemon curd

1/2 cup lemon juice

100 g butter

115 g sugar

1 egg

3 egg yolks

Heat lemon juice and butter in a small saucepan on medium heat until butter has melted. In a small bowl, whisk together sugar, egg and yolks. Pour lemon juice butter mixture gradually into the sugar and eggs mixture. Pour everything back into the saucepan and cook, whisking continuously until mixture becomes thick and glossy. Set aside to cool.

Frosting:

¼ cup strawberry puree, fresh or frozen

4 ounces butter, at room temperature

8 ounces cream cheese, at room temperature

1 tablespoon vanilla extract

Pinch of salt

3 to 4 cups powdered sugar

In the bowl of an electric mixer fitted with the paddle attachment, cream butter and cream cheese until light and fluffy, 3-4 minutes. Add in vanilla and salt and mix. Stir in strawberry puree and beat until combined. Begin adding powdered sugar, 1 cup at a time, until mixture reaches desired consistency. If necessary, chill buttercream before frosting cupcakes.

Assembling:

Cut a small hole in the top of each cupcake; fill the hole with 1 tablespoon of lemon curd.

Pipe a swirl of frosting on the top of each cupcake. Decorate with sprinkles or cupcake toppers.

Related Tags

braškės, citrinos, , keksiukai, Velykos,

Panašūs Receptai

Medaus pyragas tėčiui bitininkui
Birželis 12, 2012 Jono crème brûlée
Rugsėjis 16, 2012 Padėkos diena – šokoladinis pyragas su spanguolių ir maskarponės įdaru
Lapkritis 22, 2011 Mamos diena
Gegužė 10, 2015 Brunch
Balandis 06, 2015 Mielinės bandelės su cinamonu ir riešutais
Vasaris 21, 2013

Palikite komentarą

BeaKovas 25 2016, 11:28 AM

Ieškodoma Velykinių receptų ir patiekalų vaikučiams radau Jūsų blogą, nuostabu, labai patiko, tikras atradimias!!! Puikios nuotraukos, Įdomu skaityti, dar reiks ir receptus išbandyti! Sėkmės!!!!

AusraKovas 25 2016, 12:18 PM

Bea, labai malonu, kad uzsukote; aciu uz visus pagyrimus ir tikiuosi, kad dar ne karta maloniai pabendrausime vaiku ir vaniles puslapiuose;

Atsakyti į komentarą

sigitaGegužė 17 2014, 07:48 AM

Kur cua paspausti "like" ? :) straipsnio mintis man patiko, ir kaip vienas tinklarascio rasytojas ir apie maista zinovas sako, reikia moketi informacija parduoti. Grazios dienos :)

AusraGegužė 17 2014, 05:02 PM

Sigita, as kol kas uz dyka dalinu; nesutinku, kad reikia moketi parduoti; informacija reikia dalintis, kaip, pavyzdziui, mokslininkai daro, ane? dekui uz komentara; Like;

Atsakyti į komentarą

JurgitaBalandis 16 2014, 08:46 AM

Laba diena, su dideliu malonumu skaitau Jūsų įrašus!! Ačiū Jums labai !! Ruošiantis Velykoms šįvakar su dukryte ruošiames daryti šių keksiukų dekoracijas, o Velykoms ir keksiukų iškept, ir užkliuvo klaidelė, kad lietuviškam recepte yra tryniai, o recepto aprašyme jau baltymai. Angliškam recepte "whites", ar kitam gal ir taip aišku, kad ten gali būti tik baltymai ir jokiu būdu ne tryniai, bet kadangi mėgstu visur tikslumą, tai ir parašiau, gal pataisysite (kaip ten iš tikrųjų) :)

AusraBalandis 16 2014, 03:03 PM

Jurgita, aciu uz grazius zodzius; ir uz pataisyma dekui - tesloje tikrai turi buti baltymai; recepta pataisiau; tikiuosi keksiukai patiks; linksmu Jums svenciu

Atsakyti į komentarą

AusraBalandis 8 2014, 10:26 AM

Inga, didelis aciu uz sveikinimus ir uz siltus zodzius; del abipuses naudos - as manau, kad del naudos susitariama; zurnalas ar svetaine tiesiai sviesiai pasako, ko jiems reikia; blogeris turi teise nuspresti, ar jam tai tinka, ar ne; kai tariamas atvirai, be kazkokiu uzsleptu keslu, tai dazniausiai visi lieka patenkinti; blogiausia yra tada, kai bendraujant viena puse uzsiima smegenu plovimu ir imidzo kurimu, o kitai pusei tenka atsirusiuoti, ko is tikruju norima; o del paliudejimo ir prastu laiku, kai niekas nieko nebeskaito ir visi tik ziuri I paveiksliukus - nesutinku; manau, kad zmones skaito daug daugiau, negu anksciau; skaito daugiau, nes informacija lengviau prieinama; jeigu niekas neskaitytu, niekas nerasytu sitiek knygu, ir nedygtu sitiek visokiausiu blogu; zmones skaito daug; itariu, kad ateityje skaitys dar daugiau; dar karteli aciu Jums uz komentara;

Atsakyti į komentarą

IngaBalandis 8 2014, 08:10 AM

Pirmiausia, tai sveikinimai gimusiai (ne)naujai svetainei :) daug darbo matosi įdėta, kategorijų gausybė.. ir viskas dar paprasčiau, patogu rasti kažkuo susijusius įrašus. O šiaip privertė susimąstyti straipsnelis. Kokia galėtų būti nauda bloggeriams? Tikriausiai tik šioks toks (?) pripažinimas ir savo svetainės iškėlimas google paieškoje. O labai norėtųsi suteikti jums daugiau :) visada turiu tai omenyje :) Jei galėčiau būti pati kuo nors naudinga, rašykite... gal pravers koks nors maketavimas, grafinis dizainas? Šiuo klausimu atstumas - ne bėda. Rašykite, Aušra :) Ir labai labai ačiū, kad esate. Galiu tik paliūdėti, jog ateina laikai, kai žmonės apskritai nieko neskaityt, nes neturi tam laiko. Dabar - vizualinė informacija svarbiausia. Apmaudu ir man pačiai, nes suprantu, ką reiškia, kai sudedi daug širdies į rašinį, o perskaito tik keli.

Atsakyti į komentarą