Atayef

Salma Abdelnour knygą “Jasmine and Fire” man parekomendavo amazon.com. Parekomendavo tikriausiai todėl, kad aš skaitau daug kulinarinių knygų ir daug memuarų; Jasmine and Fire yra ir viena, ir kita. Knygos autorė savo tinklapyje prisistato kaip rašytoja ir redaktorė, parašiusi ir redagavusi daug tekstų įvairiems kulinariniams ir kelionių žurnalams: Food & Wine, Travel & Leisure, taip pat The New York Times, CNN, Forbes, Time, Oprah Magazine, Martha Stewart Living, etc. Aš peržvelgiau autorės internetinį puslapį, paskaičiau amazon’e sudėtą knygos ištrauką ir skaitytojų atsiliepimus, ir nutariau, kad knyga man tikriausiai patiks, nes, pirma, man patiko autorės rašymo stilius: paprastas, pokalbio tipo, tarsi skaitytum asmeninį blogą; o antra – dauguma atsiliepimus rašiusių skaitytojų knygą gyrė; knygos gale įdėti receptai man irgi pasirodė verti dėmesio. Todėl įlindau į mūsų vietinės bibliotekos katalogą ir nutariau paieškoti “Jasmine and Fire”. Širdis jautė, kad knyga bus būtent man: biografinė, ir dar su receptais, parašyta kaip dienoraščio tipo blogas, ir dar su tokia paantrašte: “Jasmine and Fire: A Bittersweet Year in Beirut”. Pajutau, kad man tiesiog yra privalu ją perskaityti. Biblioteka knygą turėjo; aš ją parsinešiau ir perskaičiau daugmaž vienu prisėdimu. Amazon tikrai ne be reikalo man ją piršo. Dėkui, amazon, už tokią taiklią rekomendaciją.

Knygoje pasakojama apie autorės sugrįžimą į gimtinę po ilgų emigracijos metų svetur. Būdama devynerių Salma su šeima emigravo iš Libano į JAV. Amerikoje ji pragyveno vos ne trisdešimt metų, į Libaną sugrįždavo tik retkarčiais ir tik labai trumpam. Bet vieną gražią dieną ji nutarė sugrįžti į Beirutą ir ten pabūti ilgiau, metus, o gal ir du, o gal ir išvis pasilikti visam laikui. Ji susikrovė daiktus, Niujorke paliko draugus ir mylimąjį (tokį pusiau mylimąjį, nes, kaip supratau, ji tuo metu dar nebuvo galutinai apsisprendusi nei dėl savo jausmų, nei dėl to mylimojo) ir iškeliavo gyventi į savo vaikystės namus, į gausų savo libaniečių giminių klaną, ten, kur visi kalba jos gimtąja kalba, trumpai tariant: autorė sugrįžo ten, kur jos šaknys. To ilgalaiko vizito misija buvo: 1) parašyti kelis straipsnius apie šiuolaikinį Beirutą aukščiau suminėtiems leidiniams; 2) galbūt parašyti knygą apie savo įspūdžius, sugrįžus į tėvynę; 3) pagaliau išsiaiškinti, kur yra jos tikrieji namai: Amerikoje ar Libane, ir 4) nuspręsti, ar verta ir ar įmanoma sugrįžti į Libaną ir ten pasilikti gyventi visam laikui.

Knyga parašyta kaip kelionės dienoraštis. Salma detaliai pasakoja viską, kas jai nutiko per tą metus trukusią eskursiją, nuo to momento, kai ji išlipo iš lėktuvo Beiruto oro uoste, iki pat kelionės pabaigos: kur ėjo, ką matė, ką valgė, apie ką ir su kuo šnekėjo, ką pirko (užtai ir sakau, kad knyga parašyta kaip blogas; baisiai mėgstu tokį rašymo stilių). Skaitant tuos detalius aprašymus, galvoje iškart susikuria gyvas vaizdas apie Beiruto gyvenimą ir aplinką: kaip atrodo miesto gatvės, kokie ten kvapai, kokie žmonės, kaip jie apsirengę, ką jie veikia. Miestas pilnas kontrastų, politinių, kultūrinių, ekonominių: tose pačiose gatvėse važinėja barškantys seni kledarai ir išblizgintos Ferrari, Lamborghini, Bentley; gatvės pilnos dekoltuotų panelių su trumpučiais šortukais ir su dangų remiančiais aukštakulniais, o šalia jų tomis pačiomis gatvėmis vaikštinėja į juodas paklodes susisukę musulmonės, tik akys kyšo. Vyrukai ten mėgsta įsispitrinę žiūrėti į praeinančias moteris, nesvarbu, koks jų amžius ar kokia išvaizda; atsisėdę kur nors ant šaligatvio arba lauko kavinėje jie nesivaržydami nuo galvos iki kojų nuskanuoja kiekvieną praeinačią merginą, švilpia, laido replikas, arba mojuoja pro savo mašinų langus, signalizuoja ir rėkauja; tai yra visiems priimtinas ir suprantamas elgesys.

Pati Salma, visos jos draugės ir giminės, pusbroliai, pusseserės, tetos, dėdės, kaimynės ir kaimynai niekur niekada nedirba; visi laiką leidžia vaikščiodami vieni pas kitus į svečius, keldami grandiozinius balius, lakstydami šian bei ten su reikalais, apsipirkinėdami, besiruošdami tiems baliams, eidami į restoranus, barus, koncertus, visokiausias paskaitas, vakarėlius, klubus ir kitokius panašaus tipo renginius, arba vartosi pajūry. Niekas nesėdi per dienas ofisuose, nevežioja vaikų po treniruotes arba po būrelius, nelaksto po supermarketus pirkdami tualetinį popierių ar sauskelnes. Visi Salmos pažįstami - nepaprasti intelektualai: menininkai, mokslininkai, humanitarai, PhD daktarai arba daktarines disertacijas bebaiginėjantys doktorantai, vizituojantys profesoriai, rašytojai, menotyrininkai; visi laisvai kalba keliomis užsienio kalbomis; jų visų gyvenime viskas nepaprasta, gražu, brangu ir elegantiška: aprangos, šukuosenos, namų interjerai. Daug išorinio blizgesio. Daug intelektualių šnekų. Iš pradžių galima pagalvoti, kad knygoje nupasakotas beirutiečių gyvenimas yra stipriai pagražintas – juk nepramogauja jie šitaip kiekvieną mielą vakarą. Aš Beirute niekada nebuvau, bet užtai turėjau pakankamai progų prisiklausyti daug visokiausių istorijų iš savo libaniečių draugų apie tai, kaip jų mamos, sesės ir draugės savo dienas leidžia lakstydamos po pardutuves, ieškodamos naujausių dizainerių apdarų, o vakarais tuos visus apdarus demonstruodamos visokiausiuose prašmatniuose pobūviuose. Tos mano girdėtos istorijos buvo buvo visiškai tokios pačios, kaip Salmos knygoje. Todėl tikiu, kad knygoje viskas aprašyta būtent taip, kaip buvo iš tikrųjų, be jokių pagražinimų.

Salmos draugai, giminės ir pažįstami, būdami be galo draugiški ir vaišingi, vienas per kitą kviečia ją pas save į svečius, jos garbei kelia amerikietiškas Padėkos dienos puotas ir organizuoja kokteilių vakarėlius. Bet jie visi be jokių ceremonijų taip pat lenda į jos asmeninį gyvenima, jaučia pareigą patikrinti, kas yra jos šaldytuve ir tuo pačiu pasirūpinti jos gyvenimo romantiškąja puse; tetos ir dėdės Salmai perša jaunikius, vis nenustoja įkyriai klausinėti, kodėl ji, būdama trisdešimt aštuonerių, dar iki šiol neištekėjo, ir vis padūsauja, kai Salma atsisako jiems atskleisti visas savo asmeninio gyvenimo plonybes.

Vieną gražią dieną, besikalbėdama skaipu su Niujorke paliktu savo mylimuoju, Salma jam pasiūlo atvažiuoti į Beirutą; bičiukas kaip mat nusiperka lėktuvo bilietą ir ima ruoštis kelionei, bet artėjant jo atvažiavimo datai, Salma, vietoj to, kad džiaugtųsi ir baisiai lauktų, įpuola į gilią depresiją ir ima galvoti, kad jos draugužio atvažiavimas į Beirutą yra didelė klaida. Kai vyrukas visgi atvažiuoja, vargšelė Salma per visą dvi savaites trunkantį jo vizitą balansuoja ant visiškos nervinės krizės ribos, nemiega naktimis, vis svarsto, kaip tą savo draugą pristatyti giminėms, kaip visiems paaiškinti, kodėl jie yra nevedę, arba bent jau nesusižiedavę. Finale nusprendžiama boyfriend’ą parodyti tik keliems progresyviausiai mąstantiems draugams ir kelioms pusseserėms. O kitiems giminaičiams apie boyfriend’o atvažiavimą (ir išvis – apie jo egzistavimą) Salma net neprasitaria. Dvi savaites Beirute pasisvečiavęs boyfriend’as išvažiuoja atgal į JAV, taip ir nesusipažinęs su savo draugės šeimos klanu. Beje, noriu užakcentuoti, kad Salma yra ne penkiolikmetė, ir ne kokia nesusitupėjusi aštuoniolikmetė, o trisdešimt aštuonerių metų sulaukusi, savarankiška, išsilavinusi moteris su blizgančia žurnalistės karjera.

Aš kažkada labai labai seniai irgi buvau labai panašioje situacijoje: buvo libanietis širdies draugas, buvo pripasakota ir išklausyta daug istorijų apie Libaną: kaip ten viskas gražu, ir nuostabu, koks skanus ten maistas, kokie gražūs drabužiai, ir mašinos, kaip ten viskas kvepia rožėmis, ir jazminais, ir jūra. Buvo kuriama daug planų apie mano važiavimą į tą nepaprastą šalį. Viskas buvo be galo puiku ir be galo romantiška. Bet paskui tie rožiniai planai iširo, romantika pasibaigė, širdies draugas išvažiavo sau, aš – sau, ir mano libanietiškas gyvenimo etapas tuo pasibaigė. Man beliko tik mintyse perkratinėti visokiausius menamus scenarijus apie tai, kaip būtų buvę, jeigu aš ten būčiau nuvažiavus, jeigu draugelis nebūtų supasavęs ir jeigu mūsų romantika nebūtų išgaravusi. Ar man ten būtų patikę? Ar aš būčiau ten pritapusi? Ar būčiau galėjusi ten pasilikti ir laimingai sau gyventi? Po visų tokių apmąstymų aš dažniausiai nuspręsdavau, kad Libanas visgi buvo ne man. Nes aš ne tokio sukirpimo. Aš ne ta, kuri per dienų dienas galėtų virti kavutes visoms apsilankančioms mieloms kaimynėms, draugaitėms ir giminaitėms. Tas nupasakotas gyvenimas apie besivartymą pajūry, dailiai susišukavus, nusilakavus visus nagus ir įsispraudus į patį naujausią paties madingiausio dizainerio maudymosi kostiumėlį, man atrodė lėkštas, paviršutiniškas ir visiškai banalus. Tas mano draugelis, matyt, tai laiku suprato, todėl nematė reikalo mane ten vežti; juo labiau, kad jam, kaip tai Salmai, būtų tekę mane pristatinėti visam didžiąjam klanui, ir dar nežinia, ką tas klanas apie mane būtų pasakęs ar pagalvojęs. Todėl vyrukas nutarė nerizikuoti. Ir, kaip žinia, teisingai padarė. Viskas galų gale išėjo tik į gerą – klanas jam sėkmingai surado puikią nuotaką, o aš suvisam išmoviau gyventi į JAV. Happy ending, kaip sakoma.

Na o Salmos knyga man dar kartelį galutinai patvirtino, kad Libaną būtų nuostabu aplankyti, bet ten man būtų ypač sunku gyventi. Salma ten nepasiliko; ji, metus pagyvenusi Beirute, nusprendė, kad jai gana, ir sugrįžo atgal į Niujorką, pas savo mylimąjį, į jo ankštą apartamentą Manhattan’e, su dviem kambariokais, kur nežydi jazminai ir kur gatvės nekvepia sumac ir shawarma. Aš tikriausiai irgi būčiau ten ilgai neištvėrusi.

Aušra       

Atayef

Recepto šaltiniai:

Salma Abdelnour | Jasmine & Fire

Things I Made Today

Blyneliai:

1 stiklinė* miltų

¼ stiklinės manų kruopų

¼ šaukštelio tirpių mielių

½ šaukštelio valgomosios sodos

1 šaukštas cukraus

1 šaukštas bekvapio aliejaus

1½ stiklinės šilto vandens

*1 stiklinė = 236 ml

Dideliame dubenyje sumaišyti miltus, manų kruopas, mieles, sodą ir cukrų. Supilti aliejų, vandenį ir plakti kol masė taps vientisa. Palikti 30-45 minutėms, kad pakiltų.

Keptuvę įkaitinti ant vidutinio stiprumo ugnies. Plonai patepti aliejumi. Ant karštos keptuvės pilti 1 šaukštą tešlos, tešlą šaukštu atsargiai paskleisti į ploną avalų blynelį. Kepti kol viena blynelio pusė lengvai paruduos. Blynelį perkelti ant virtuvinio rankšluostėlio, uždengti kitu rankšluostėliu. Toliau kepti likusius blynelius, kol bus sunaudota visa tešla. Blynelius uždengti virtuviniu rankšluostėliu ir palikti kol prireiks.

Įdaras:

2 stiklinės rikotos

½ šaukštelio malto cinamono

½ šaukštelio malto kardamono

½ stiklinės smulkiai sukapotų pistacijų

Vidutiniame dubenėlyje sumaišyti rikotą, cinamoną ir kardamoną. Pistacijas supilti į žemą dubenėlį arba į nedidelę lėkštelę.

Sirupas:  

1 šaukštas medaus

1 1/2 šaukštelio rožių vandens

1 šaukštas vandens 

Mažame dubenėlyje sumaišyti medų, rožių vandenį ir vandenį. Palikti kol prireiks.

Užbaigimas:

Blynelius perlenkti pusiau, pirštais suspausti vieną kampą, suformuojant piltuvėlį; į jį šaukšteliu prikrėsti rikotos įdaro, apvolioti smulkintose pistacijose ir dėti ant lėkštės arb apadėklo. Tiekti tuojau pat, su rožių vandens sirupu.

Atayef

Recipe sources:

Salma Abdelnour | Jasmine & Fire

Things I Made Today

Pancakes:

1 cup flour

¼ cup semolina or farina

¼ teaspoon active dry yeast

½ teaspoon baking powder

1 tablespoon sugar

1 tablespoon vegetable oil

1½ cups warm water

In a large bowl, mix together flour, semolina, yeast, baking powder, and sugar. Add in vegetable oil and water and whisk until mixture is thin and clump-free. Allow the batter to rest for 30-45 minutes.

Heat a medium size frying pan over medium heat. Brush lightly with oil. Spoon 1 tablespoon of batter onto hot pan and spread it into thin round pancake. Cook until the bottom of the pancake is lightly brown. Transfer pancake onto kitchen towel, cover with another towel. Continue making more pancakes until all batter has been used up. Keep pancakes covered with the kitchen towel until needed.

Filling:

2 cups ricotta cheese

½ teaspoon ground cinnamon

½ teaspoon ground cardamom

½ cup crushed pistachios

In a medium bowl, mix together ricotta, ground cinnamon, and ground cardamom. Pour crushed pistachios into a shallow bowl or small plate.

Syrup: 

1 tablespoon honey

1 1/2 teaspoon rose water

1 tablespoon water

In a small bowl stir together honey, rose water and water until uniform, Set aside.

Assembling:

Working with one pancake at a time, fold pancake in a half circle and pinch along the sides, forming a cone. Fill pancake opening with ricotta mixture, then dip into crushed pistachios.

Serve with a drizzle of rosewater syrup.

Related Tags

blynai, knygos, medus, riešutai, rikota,

Panašūs Receptai

Macarons, pistacijos ir Baileys
Balandis 10, 2014 Thanksgiving on Sunday
Lapkritis 22, 2021 Uova da Raviolo
Gegužė 13, 2020 Figos ir medus
Rugsėjis 14, 2016 Pique-nique
Rugsėjis 28, 2015 Wrapped
Kovas 21, 2020

Palikite komentarą

VitaKovas 17 2016, 05:23 PM

Perskaičiau tekstą vienu įkvėpimu. Nedažnai taip nutinka. Neįtikėtinai gerai rašote :)

AusraKovas 18 2016, 10:34 AM

Dekui, Vita, uz pagyrima; ir dar didelis aciu, kad skaitote;

Atsakyti į komentarą

LoraKovas 15 2016, 12:58 PM

Kai pamačiau nuotrauką -pagalvojau - kepti obuoliai, perskaičiau tekstą, atitokau. Supratau - blynai. Ingredientai sako, kad gal tai "naliesnikai" - o rožių medus - tai lyg tūkstantis ir viena naktis. Visada galvojau,kad čia tik pasaka, o tikrovė kitokia.

AusraKovas 15 2016, 01:07 PM

Lora, viskas cia labia realu; blynukai gaunasi labai gyvenimiski, tokie pusrytiniai; bet galima, aisku, ir desertui; apie 'naliesnikus' nesu girdejusi; o roziu medu nusikopijavau is JERUSALEM: http://vaikaivanile.com/post-188-Jerusalem

loraKovas 15 2016, 01:18 PM

Čia mano namų žargonas - pusiau lenkiškas, pusiau rusiškas - blynai su varškia. Man ir dabar pasakiška kai ingredientas - gėlė, rožė. Tikri netikėti rytai.

Atsakyti į komentarą

LinaKovas 14 2016, 10:08 PM

Damn this looks good.

AusraKovas 15 2016, 10:25 AM

:-)

Atsakyti į komentarą

JoanaKovas 14 2016, 08:07 PM

Libaną tiesiog privalu aplankyti. Buvau ten daugiau nei 10 kartų. Nuostabi gamta, nepakartojamas maistas, kelis tūkstančius metų augantys kedrai, iš kurių buvo pagamintas pirmasis altorius. Galima vardinti ir vardinti :) Mano libanietiška meilė tęsiasi daugiau nei 20 metų :), tik deja ne Libane. Tik dabar netinkamas metas ten vykti :( Neramumai tęsiasi. PS. Šie pyragėliai valgomi Kalėdų laikotarpiu .

AusraKovas 15 2016, 10:27 AM

Joana, as neabejoju, kad tai butu fantastine kelione; tikiuosi, kad kada nors man tikrai pavyks ten nuvaziuoti, bent trumpam; tik va kad tie karai ten siek tiek aprimtu...; aciu uz pakomentavima!

Atsakyti į komentarą